Iš Saulės nuolat pučia vėjas – elektringų dalelių srautas. Jis tik nežymiai kinta su Saulės aktyvumu; ties Žeme srautas praktiškai tolygus tiek erdvėje, tiek laike. Nuo tada, kai buvo atrastas praeito amžiaus viduryje, Saulės vėjas neduoda ramybės astronomams. Kas jį sukelia? Kodėl jis sklinda visada? Kaip siejasi su Saulės vainiku, žybsniais ir medžiagos pliūpsniais?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Per dešimtmečius trunkančius tyrimus gauti kai kurie atsakymai. Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį Saulėje aptikta daugybė mažų žybsnių, pramintų laužais, kurių išskiriama energija greičiausiai įkaitina vainiką – karštos retos plazmos kevalą, gaubiantį Saulę. Nuo vainiko prasideda ir vėjas, tad laužai galimai susiję ir su jo paleidimu.
Prieš keletą metų zondas „Parker Solar Probe“ nustatė, kad arti Saulės vėjo magnetinis laukas ne visada nukreiptas į tą pačią pusę; kartais vėjyje atsiranda išsilenkimų, kur magnetinis laukas, tolęs nuo Saulės, kurį laiką artėja prie jos, kol vėl ima tolti. Dabar nauji aukštos raiškos stebėjimai parodė, kad visame Saulės paviršiuje nuolat vyksta mažyčių čiurkšlių išsiveržimai.
Čiurkšlytės (angl. jetlets) išsiveržia, kai persijungia Saulės magnetinio lauko linijos. Magnetinis persijungimas – reiškinys, kurio metu dvi greta esančios stipriai sulinkusios magnetinio lauko linijos susijungia nauja, mažiau sulinkusia, konfigūracija. Dalis energijos, sukauptos magnetiniame lauke, persijungiant išlaisvinama.
Didelio masto persijungimo reiškiniai Saulėje matomi kaip žybsniai, kurių metu kartais įvyksta ir vainikinės masės išmetimai. Čiurkšlytės, panašu, yra gerokai sumažintas, bet analogiškas, procesas. Čiurkšlytės atsiranda persijungiant šimtų ar tūkstančių kilometrų ilgio magnetinio lauko kilpoms; nors dydžiai atrodo milžiniški, iš tiesų jie mažyčiai, lyginant su Saulės žybsniais, kuriuos sukelia didesnės už Žemę kilpos.
Čiurkšlyčių teikiama energija ir jų išmetamas medžiagos srautas gali paaiškinti didžiąją dalį, o gal net ir visą, Saulės vėją. Įdomu, kad Saulės vėjas kyla ne tolygiai iš viso žvaigždės paviršiaus, o iš atsitiktiniais intervalais besispjaudančių daugybės mažų regionų. Tokia vėjo kilmė gali padėti paaiškinti ir magnetinio lauko išsilenkimus.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
