Asteroidų tyrimai kol kas apsiriboja jų paviršiais. Stebėjimai – ar tai būtų regimųjų spindulių, ar netgi radaro – neprasiskverbia giliai po paviršiumi, ir net žmonių nusiųsti zondai nagrinėjo tik paviršinį sluoksnį bei labai ribotai pažvelgė į gilesnius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame tyrime pristatomas būdas tirti asteroidų giluminę sandarą stebint jų judėjimą arti Žemės ar kito dangaus kūno.
Skrisdamas pro planetą ar kitą didelį kūną, asteroidas jaučia reikšmingą potvyninę jėgą – skirtingus jo kraštus veikia skirtingo stiprumo trauka. Net ir nedideli gravitacinio lauko skirtumai paveikia asteroido sukimąsi – jis gali sulėtėti ar paspartėti.
Tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip sukimosi pokyčiai priklauso nuo asteroido tankio ir tankio anomalijų kūno viduje.
Remdamiesi šiais duomenimis, jie sukūrė automatizuotą algoritmą tankio pasiskirstymui prognozuoti. Algoritmui reikia pateikti informaciją apie asteroido sukimąsi ir orbitą.
Sugeneravę daug įvairių asteroidų ir apskaičiavę jų sukimosi pokyčius, mokslininkai patikrino, kokios kokybės duomenys reikalingi algoritmui, kad atskirtų anomalijų egzistavimą.
Paaiškėjo, kad norint nustatyti tankio svyravimus su 0,1 proc. paklaida, reikia, kad asteroidas praskrietų arčiau nei 18 Žemės spindulių (~115 tūkstančių kilometrų), o sukimosi periodą reikėtų matuoti geriau nei ketvirčio sekundės tikslumu. Tokį tikslumą pasiekti įmanoma dedikuotais stebėjimais.
Tikslios žinios apie asteroidų tankio netolygumus labai padėtų planuojant misijas, skirtas nukreipti juos nuo Žemei pavojingų trajektorijų.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
