Didžiajame Magelano debesyje, Paukščių Tako galaktikos kaimynystėje, yra gerai žinomas žvaigždžių formavimosi regionas, vadinamas „30 Doradus“ arba, dažniau, Tarantulo ūku. JWST (Jameso Webbo kosminis teleskopas) dabar atsiuntė pirmuosius šio kosminio regiono stebėjimus ir jie yra puikūs.
© NASA, ESA, CSA, STScI, Webb ERO Production Team
Ūkas yra labai primityvios sudėties, labai užterštas sunkiųjų elementų, sudarančių mūsų planetą ir net mus. Jo tyrinėjimas yra langas į supratimą, kaip žvaigždės formavosi tolimoje praeityje, nežiūrint labai toli į Visatą. Esant tik 161 000 šviesmečių atstumui nuo mūsų, jo (santykinis) artumas leidžia mums išsamiai ištirti žvaigždžių formavimosi procesą.
Ūko centrą nuo dujų išvalė ryškiai mėlynas žvaigždžių spiečius, esantis nuo jo vidurio dešinėje pusėje. Daugiau mėlynų žvaigždžių matoma proskynoje (taip pat tolimų galaktikų fone raudonų). Mėlynosios žvaigždės yra jaunos, skleidžia daug šviesos ir žvaigždžių vėjo, raižydamos struktūras, kurias galime pamatyti ūke.
© NASA, ESA, CSA, STScI, Webb ERO Production Team
JWST mato visatą infraraudonųjų spindulių šviesoje, kuri gali lengviau prasiskverbti pro kosmines dujas ir dulkes, o tai reiškia, kad jis gali pasiekti gilesnį kosmosą nei teleskopas, naudojantis matomą šviesą. Ir tikrai taip. Dujų gijose teleskopas gali identifikuoti dar jaunesnes žvaigždes, kurios pradeda savo aplinkos valymo procesą, įskaitant žvaigždes, kurias vis dar supa dulkių kokonas, sudarytas iš angliavandenilių, taip pat molekulinių ir atominių vandenilio dujų.
Kitas JWST instrumentas, kuriame naudojamos kiek ilgesnės bangos, buvo nukreiptas ne į žvaigždes, o į dujas ir dulkes. Infraraudonųjų spindulių vaizde ryškūs taškai yra ne visiškai susiformavusios žvaigždės, o tik besivystančios protožvaigždės. Prireiks laiko, kol jos priaugs masės ir taps tikromis žvaigždėmis.
Čia JWST suteikė mums galimybę išsamiai pažvelgti į aplinką, kokios dar niekada nematėme.
