Mėnulyje yra po truputį įvairiausių lakių medžiagų – nuo vandens ledo iki inertinių dujų. Pastarosios įstrigusios uolienose, mat pateko į magmą dar Mėnuliui esant skystam, o vėliau iš sustingusių akmenų ištrūkti nebegalėjo. Išanalizavę tokių inertinių dujų savybes, galime nustatyti jų kilmę.
© NASA
Pagrindinė kliūtis tokiam tyrimui – ypatingai maži dujų kiekiai, kuriuos išmatuoti reikia įspūdingo jautrumo prietaisų.
Dabar tokie prietaisai atsiranda, ir vienas buvo pritaikytas šiam iššūkiui įveikti. Tyrimui mokslininkai pasirinko penkis meteoritus, atrastus Antarktidoje. Visų jų kilmė yra Mėnulio mantija – tą galima nustatyti pagal pagrindines meteoritus sudarančias uolienas.
Taip pat žinoma, kad šie meteoritai, iki išmušami iš Mėnulio ir paleidžiami Žemės link, nebuvo palydovo paviršiuje, taigi Saulės vėjas jų tiesiogiai nepaveikė. Ištyrę helio ir neono gausą bei izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – santykius, mokslininkai nustatė, kad meteorituose esančios inertinės dujos visiškai atitinka randamas Žemės mantijoje.
Analogiški santykiai aptinkami ir Saulės vėjyje, bet, kaip minėta, šis veiksnys meteoritams didelės įtakos negalėjo turėti.
Tuo tarpu asteroidai, kurie po susiformavimo krito ir į Žemę, ir į Mėnulį, turi gerokai kitokį izotopų santykį.
Taigi inertinės dujos Mėnulyje atkeliavo iš Žemės mantijos, o ne iš asteroidų. Šis rezultatas yra dar vienas, ganėtinai nepriklausomas, įrodymas, jog Mėnulis susiformavo iš Žemės, kai į šią trenkėsi Marso dydžio planeta Tėja. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.
Šaltiniai:
https://www.science.org/doi/10.1126/sciadv.abl4920
https://www.konstanta.lt/2022/08/kasnelis-visatos-dl-greitis/
