Mokslininkai rado įrodymų, kad po susijungimo juodosios skylės įgauna tokį stiprų postūmį, kad jis gali išmesti jas iš savo gimtosios galaktikos. Šie duomenys buvo gauti naudojant „Virgo“ gravitacinių bangų detektorius Italijoje ir LIGO JAV, praneša „Express“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Juodąsias skyles galima aptikti ne tik stebint jų sugertos medžiagos skleidžiamą spinduliuotę, bet ir panaudojant gravitacines bangas, kurios, juodosioms skylėms susiliejus, nuvilnija į kosmosą. Atrodo, kad kai kurios iš jų juda labai greitai. Todėl atsirado teorija, teigianti, kad juodosios skylės gali įgyti judėjimo impulsą dėl dviejų tokių objektų susijungimo.
Remiantis šia teorija, susiliejusios juodosios skylės gali gauti judesio impulsą, jei skiriasi šių dviejų objektų masė ir sukimosi greitis. Tačiau iki šiol fizikai neturėjo įrodymų, patvirtinančių šią teoriją. Modelis rodo, jog ypač stiprūs pagreičiai atsiranda tuomet, kai juodosios skylės susiliejimo orbitinėje plokštumoje įvyksta precesija – pasikeičia sukimosi ašies padėtis. Šis procesas išeinančiose gravitacinėse bangose turėtų palikti aiškų signalą.
Dabar Maxo Plancko gravitacinės fizikos instituto Potsdame (Vokietija) mokslininkai, vadovaujami Vijay Varma, rado esamai teorijai pagrindą, išanalizavę juodųjų skylių susijungimą, kurį jie pavadino GW200129.
Naujas tyrimas parodė, kad didžiulė juodoji skylė, atsiradusi dėl susijungimo, įgavo didžiulį postūmį judėti. Ši juodoji skylė, kurios masė 60 kartų didesnė už Saulės masę, pradėjo judėti maždaug 5,4 milijono km/h greičiu.
Toks greitis yra daug didesnis nei daugumos galaktikų greitis ir beveik 3 kartus didesnis nei Paukščių Tako skriejimo greitis. Tai reiškia, kad dėl susijungimo susidariusi juodoji skylė turi palikti savo gimtosios galaktikos ribas.
Nauji duomenys yra svarbūs norint suprasti supermasyvių juodųjų skylių, atsirandančių susijungus mažesnėms juodosioms skylėms, prigimtį, teigia mokslininkai. Tačiau tyrinėtojai mano, kad juodųjų skylių susiliejimo įvykiai, kurie naujos juodosios skylės judėjimui į tarpgalaktinę tuštumą baigiasi didžiuliu postūmiu, nėra pernelyg dažni.
„Šis tyrimas parodo, kaip gravitacinių bangų signalus galima panaudoti tirti netikėtiems kosminiams įvykiams. Anksčiau buvo manoma, kad šiuolaikiniai detektoriai šio darbo neatliks, bet jie gali tai padaryti“, – sako Saul Teukolsky iš Kornelio universiteto.
