Ciuriche, kaip ir kituose didesniuose Europos miestuose, yra daug elektrinių paspirtukų, kuriais naudojasi visi turintys atitinkamas programėles. Tokios dalijimosi e. paspirtukais ir e. dviračiais paslaugos yra labai populiarios. Kadangi tos transporto priemonės yra elektrinės, jos yra draugiškos aplinkai, taip? Ne.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche mokslininkai kurį laiką abejojo elektrinio mikromobilumo sprendimų draugiškumu aplinkai. Dalijimosi e. paspirtukais ir e. dviračiais programėlės yra beprotiškai populiarios. Žinoma, pastebima ir problemų – žmonės tuos paspirtukus niokoja, o ir atsargumo galėtų būti daugiau. Tačiau juk dalijimosi ekonomika ir elektrinės transporto priemonės yra aplinkosauginio mąstymo pergalė. O gal ne?
Dalijimasis transportu turėtų būti draugiškas aplinkai. Vietoje to, kad kiekvienam žmogui teršiančiose gamyklose pagamintume po automobilį, galime pagaminti vos kelis ir jais visi dalinsis. Juk daug laiko automobiliai praleidžia garažuose. Ir tai, tikriausiai, yra tiesa, bet mikromobilumo sprendimai yra kitokie, nes jų gamyba yra santykinai švari (nes tie daiktai yra maži) ir labai daug priklauso nuo jų naudojimo.
Mokslininkai ištyrė 540 žmonių, kurie reguliariai naudojasi e. mikromobilumo dalijimosi programėlėmis, trijų mėnesių duomenis. Pagal juos jie sumodeliavo 65 tūkstančius kelionių 8 skirtingais keliavimo būdais (tai yra, ne tik paspirtukais ir dviračiais) ir palygino jų CO2 emisijas. Paaiškėjo, kad vieši e. paspirtukai ir e. dviračiai tik blogina transporto sektoriaus emisijas. Tik kaip?
Pasirodo, elektrinius paspirtukus ir dviračius žmonės renkasi kaip alternatyvą ir taip žaliems keliavimo būdams – ėjimui, važiavimui autobusu ar įprastu dviračiu. Kitaip tariant, vietoje to, kad aplinkai nepadarytų didesnio poveikio ir tiesiog eitų, žmonės renkasi paspirtukus, kurie turi būti pagaminti, transportuojami ir įkraunami. Tik retas žmogus paspirtuką renkasi vietoje automobilio.
Tai reikėtų visų tų paspirtukų ir e. dviračių atsikratyti? Mokslininkai taip nesako. Juos reikėtų geriau planuoti ir integruoti į viešojo transporto sistemas. Mikromobilumo strategija turėtų būti planuojama taip, kad skatintų žmonių naudojimąsi autobusais. Tai yra, tie, kurie gali eiti, turėtų eiti. O tie, kuriems eiti per toli, turėtų naudoti paspirtuką-autobusą-paspirtuką ar panašią keliavimo schemą. Ir ji turi būti patogi.
