Nuo 2018 metų pabaigos Marse stovi NASA zondas „InSight“, tiriantis Raudonosios planetos drebėjimus. Neseniai pristatyti pirmųjų Marso metų – beveik dvejų Žemės metų – stebėjimų duomenys, atskleidžiantys įvairių Marso struktūros įdomybių.
© NASA/JPL/Cornell University
Duomenys patvirtino ankstesnes išvadas, kad Marso drebėjimai daug silpnesni, nei Žemės – iš daugiau nei 500 užfiksuotų drebėjimų stipriausias buvo vos 3,6 balų stiprumo. Žemėje toks drebėjimas būtų juntamas ir suvirpintų daiktus kambaryje, tačiau žalos nepridarytų.
Apskritai daugelis drebėjimų tokie silpni, kad Žemėje juos sunku būtų užfiksuoti, tačiau Marso seisminis fonas daug silpnesnis – nevyksta tektoninių plokščių judėjimas ir nėra nuolatinės vandenynų mūšos.
Be to, didžiąją metų dalį naktimis praktiškai nepučia ir vėjas. Dauguma drebėjimų yra aukšto dažnio virpesiai, prasidedantys iki keleto šimtų kilometrų atstumu nuo zondo; jie sklinda vien planetos pluta. Jų dažnumas kinta einant metams; kodėl – kol kas neaišku. Žemėje panašių drebėjimų neaptinkama, bet šie įvykiai primena Mėnulio drebėjimus. Kiti drebėjimai labiau primena žemiškuosius – žemo dažnio, įsiskverbiantys į mantiją ir greitai nugestantys. Kai kurių žemo dažnio drebėjimų bangos atsklido išsiskirsčiusios, kaip būna ir Žemėje – tai leido nustatyti jų kilmės zoną.
Paaiškėjo, kad visi šie drebėjimai prasidėjo Cerberio kanjone (Cerberus Fossae) už 1800 kilometrų. Šis regionas yra bene jauniausia geologinė struktūra Marse; greičiausiai pluta toje vietoje dar nėra nusistovėjusi, todėl kartais sudreba.
Vieni Marso metai buvo planuota misijos trukmė. Kadangi „InSight“ vis dar veikia, misija bus tęsiama ir padės dar geriau suprasti Marso sandarą.
Duomenys pristatyti Mėnulio bei planetų mokslo konferencijoje dviejuose pranešimuose (pirmas, antras).
