Kartais palydovai, skraidantys žemose orbitose aplink Žemę, susiduria su atmosferos sutankėjimais – oro masėmis, pakylančiomis šimtus kilometrų į viršų. Tokie reiškiniai lėtina palydovus ir priartina juos prie Žemės, o tai sukelia pavojų palydovams nukristi.
Prieš trejus metus šiam reiškiniui ištirti buvo paleista raketa RENU2, o dabar pristatyta jos rezultatų analizė.
Nustatyta, kad oro mases į viršų pakelia ašigalinės pašvaistės, bet ne įprastos 100 km aukštyje švytinčios, o daug blausesnės, 250-400 km aukštyje susidarančios, Ašigalin judančios pašvaisčių formos (angl. Poleward Moving Auroral Forms, PMAF). Judėdamos PMAF kerta magnetinio lauko linijas ir elektringų dalelių srautus Žemės magnetosferoje; sąveika tarp jų išsklaido energiją, įkaitina atmosferą ir skatina ją kilti aukštyn.
Šis atradimas paaiškina ir seniau pastebėtą reiškinį, kad tankesnio oro regionai orbitoje dažnesni tuomet, kai didesnis Saulės aktyvumas. Rezultatai padės geriau suprasti ir prognozuoti viršutinės atmosferos dalies netolygumus bei pakoreguoti palydovų orbitas, siekiant jų išvengti.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.
