NASA turi pasaulinį radijo antenų tinklą, vadinamą Giliosios erdvės tinklu (Deep Space Network, DSN), skirtą komunikacijoms su palydovais už Žemės ribų. Bet tų palydovų nėra tiek jau daug, kad tinklas būtų naudojamas visą laiką. O antenos tai geros ir jautrios. Tad ilgą laiką svarstomos įvairios idėjos, kaip jas protingai panaudoti tuo metu, kai nėra poreikio šnekėtis su Marsu, Jupiteriu ar išvis Saulės sistemos pakraščiais.
© ESO
Praeitą savaitę publikuotame straipsnyje pristatytas DSN panaudojimas stebėti magnetarus. Magnetarai yra ypatingai stiprų magnetinį lauką turinčios greitai besisukančios neutroninės žvaigždės. Jos žybsi ne tik regimųjų spindulių ruože, kaip pulsarai, bet ir radijo bangose.
Bet kokie neatitikimai tarp radijo ir regimųjų žybsnių gali padėti suprasti šių objektų struktūrą ir evoliuciją, taip pat jų aplinkos savybes, o gal net patikrinti reliatyvumo teorijos prognozes.
Pristatomais keletą mėnesių trukusiais stebėjimais buvo sekami keturi magnetarai – tai yra geriausi iki šiol atlikti šių objektų stebėjimai. Stebėjimų metu radijo spinduliuotė nuolatos kito; dalį pokyčių paaiškinti galima dabartiniais magnetarų modeliais, bet kai kurie išlieka paslaptingi. Tolesni stebėjimai – ir naudojant DSN, ir kitais prietaisais – padės išsiaiškinti ir jų prigimtį.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
