Tarptautinė mokslininkų grupė priėjo išvadą, kad dėl sausumo Marso paviršius netinkamas gyvybei jau daug milijonų metų. Darbo rezultatai publikuoti „Nature Communications“ žurnale.
Marso gyvybės pėdsakų ieškoma ir pagal vandens jo atmosferoje kiekį. Ankstesni tyrimai parodė, kad maždaug prieš tris milijardus metų Raudonojoje planetoje galėjo teliuskuoti skysto vandens okeanai. Be to, paviršiuje vanduo pasirodo ir dabar, nepaisant ypatingo sausringumo ir žemų temperatūrų (vid. -40 °C). Tačiau galimo Marso apgyvendinimo – dabartinio ar kada nors anksčiau buvusio – įrodymų nerasta.
Naujajame darbe Sterlingo universiteto (JK), Curtin universiteto (Australija) ir kitų įstaigų mokslininkai pirmą kartą išanalizavo Marso cheminės erozijos rodiklius. Atlikdami Mössbauerio spektroskopiją, jie ištyrė keturių chondritų (akmeninių meteoritų), išsibarsčiusių už 1,5–6,2 km nuo Viktorijos kraterio Meridiani lygumoje, oksidacijos spartą. Šie meteoritai buvo pasirinkti dėl geros jų būklės. Duomenis apie objektus surinko marsaeigis „Opportunity“.
Skaičiuodami autoriai rėmėsi dviem meteoritų atsiradimo laiko Marso paviršiuje hipotezėmis. Pagal pirmąją, tirtieji chondritai – vieno meteorito, susidūrusio su planeta prieš ~50 mln metų, fragmentai. Meridiani lygumos amžius turėtų būti ~70 mln metų, o vėjo erozijos plitimo iš Viktorijos žiedo greitis – 100 centimetrų per milijoną metų. Tad, erozija iš žiedo turėjo išnykti per pastaruosius dešimt milijonų metų.
Tariant, kad visi keturi meteoritai su planeta susidūrė po kraterio susidarymo, erozija plito 1–20 milijonus metų. Vienas pirmųjų Marse galėjo atsidurti Santa Catarina meteoritas: maždaug vieno centimetro aukštyje virš jo pagrindo yra aiškios abrazyvinio dilimo ir vandens poveikio žymės. Tokia erozija, mokslininkų vertinimu, turėtų plisti 1 metro per milijoną metų greičiu, tai yra, apatinė meteorito dalis turėjo dilti 1–10 mln metų.
Mokslininkai priėjo prie išvados, kad cheminės erozijos sparta meteorituose turėjo būti 9 %, 0,45 % arba 0,18 % procentų trivalentės geležies molekulių, 1, 20 arba 50 milijonų metų atitinkamai. Pasak darbo autorių, tai dešimt ar dešimt tūkstančių kartų lėčiau, negu sausringiausiose (Sachara, Australija) ir šalčiausiose (Antarktis) Žemės vietose. Tuo pačiu jie pabrėžia, kad Žemėje erozija vyksta tolygiai: iš pradžių ji sparti, o paskui lėtėja.
„Daugelis mano, kad maždaug prieš 3 mlrd metų Marso paviršiuje buvo vandens ir jis tiko gyvybei. Tačiau dabar, jau daug milijonų metų, dėl sausringumo tai neįmanoma“, – pranešė darbo bendraautorius Christian Schröder. Jis dar pridūrė, kad labiau tikėtina rasti skysto vandens giliuose planetos sluoksniuose.
