Palyginus su juo, 11 km gylio Marianų įduba – šypseną kelianti sekluma. Kas darosi pasaulėlyje, kuris, astronomų sutarimu, pripažintas nevertu planetos vardo?
Pastaraisiais mėnesiais daugėja požymių, kad po Plutono ledynais gali tyvuliuoti skysto vandens okeanas. Naujausi Brauno universiteto mokslininkų kompiuteriniai modeliavimai byloja, kad Plutono vandenynas gali būti pribloškiamo gylio ir siekti daugiau kaip 100 km.
Tokia hipotetinė išvada praėjusią savaitę publikuota viename iš žurnalo „Geophysical Research Letters“ straipsnių. Tai paaiškėjo po stulbinamo širdies formos kraterio, pavadintos Sputniko lyguma, stebėjimų. Paaiškėjo, kad ji plyti tiesiai virš potvynių-atoslūgių ašies, kurią valdo didžiausias Plutono mėnulis Charonas.
Tokia keista Sputniko lygumos padėtis leidžia manyti, kad ji yra masės pertekliaus anomalija – neįprastai sunkus Plutono plutos fragmentas. Manoma, kad šią lygumą kadaise galėjo imušti gigantiškas asteroidas, smogęs netoli šiaurinio Plutono ašigalio. Bėgant laikui Plutono „širdis“ sunkėjo ir paskatino planetėlės apsivertimą.
Vis dėlto tai – tik hipotezė. Kodėl Sputniko lyguma tokia tanki, kol kas nėra visiškai aišku.
„Smūginis krateris – tai duobė planetos paviršiuje – samprotauja tyrimo vadovas Brandonas Johnsonas. – Iš jos turėjo būti išmušta daug medžiagos. Taigi, čia turėtų būti neigiama masės anomalija. O mes ten pastebėjome teigiamą, tai yra perteklinę masės anomaliją. Iš kur ji ten?“
Viena iš hipotetinių galimybių – bėgant laikui kiaurymė prisipildė vandens iš okeano, kuris, išeitų, tyvuliuoja kažkur Plutono gelmėse. Kitų tyrimų rezultatai byloja, kad vandenynas turėtų būti labai gilus, kad Plutono uolinio branduolio temperatūra išliktų pakankamai aukšta. Vanduo yra tankesnis už ledą – tai galėtų paaiškinti, kodėl Sputniko lyguma tokia anomaliai sunki ir tanki.
Tačiau kiek vandens reikėtų, kad Plutono širdis būtų tokia sunki? Į šį klausimą B. Johnsonas su kolegomis ir pamėgino atsakyti, atlikdami seriją susidūrimo su asteroidu kompiuterinių modeliavimų. Paaiškėjo, kad norint gauti kraštovaizdinį darinį, panašų į Sputniko lygumą, reikėtų okeano, kurio gylis siektų daugiau kaip 100 km. O vandens druskingumas turėtų siekti apie 30 proc. Tiek druskos turi Negyvoji jūra Artimuosiuose Rytuose.
Žodžiu, situacija, švelniai tariant, gluminanti: pasaulėlyje, kuris slepiasi kažkur Saulės sistemos paribiuose ir kuris netelpa į planetos apibrėžimą, galbūt tyvuliuoja skysto vandens okeanas, dešimt kartų gilesnis už didžiausią gelmę Žemėje (ką i kalbėti apie vidutinį pasaulinio Žemės vandenyno gylį).
