Paryžiaus universiteto laboratorijoje prancūzų fizikas, daktaras Stephane Douady, atkurė miniatiūrinę dykumą, kad galėtų ištirti tokį paslaptingą reiškinį, kaip kopų dainavimą. Keli kubiniai centimetrai smėlio skleidžia malonų žemą gaudesį. Tikrų kopų skleidžiamas garsas gali pasiekti 100 db, o tai tik 10db mažiau nei skausmo riba. Dainuojančio smėlio dažnių diapazonas taip pat labai didelis – nuo boso iki soprano, kalbant moksliniais terminais, nuo 64 iki 2500 Hz.
Keistos vibracijos, sukeliamos judančio smėlio, buvo mokslininkų aprašytos ir Artimųjų Rytų bei Kinijos poetų apdainuotos dar prieš 15 amžių. Marko Polo barchanų gaudimą palygino su kovos būgnų dundesiu. Dr. Douady teigia, jog tik keletas dešimčių dykumų turi „balsą“. Pačios muzikaliausios yra Kinijoje ir Amerikoje (Šiaurės ir Pietų).
Garsas atsiranda tuo momentu, kai kopos ketera pradeda sėsti. Susidaro kažkas panašaus į laviną, kurioje smiltelės trinasi viena į kitą. Skirtingos medžiagos ir sąlygos sukuria skirtingus garsus. Garso dažnis priklauso nuo vėjo greičio (dauguma dainuojančių smėlių yra šiltame ir sausame klimate), smiltelių dydžio, medžiagos, iš kurio jos sudarytos, ir jų paviršiaus glotnumo. Laboratoriniai eksperimentai parodė, jog didelę reikšmę turi smėlio judėjimo sinchroniškumas, kadangi tuo metu vyksta garso virpesių sustiprinimas.
Dr. Douady laboratorijoje kopos iš mažyčių keraminių rutuliukų padarytos masteliu 1/1000. Smėlio judėjimo modeliavimui vietoj vėjo naudojamas vanduo. Tokiu būdu per dieną galima ištyrinėti pokyčius, kuriuos realios kopos atlieka per dešimtis metų ar net šimtmečius.
