Mokslininkai mano, kad ateityje robotai bus siunčiami į sudėtingas misijas ir turės patys spręsti iškilusias užduotis , dirbdami giliose šachtose, radioaktyviose vietose, pavojingose nuošliaužose ir kitose ekstremaliose sąlygose, su kuriomis negali susidoroti net žmonės. Tokie robotai turi gebėti savarankiškai mokytis ir gedimo atveju patys save pasitaisyti. Taigi viskas turi būti kontroliuojama automatiškai.
Grupė Oslo universiteto mokslininkų kuria robotus, kurie simuliacinių programų ir 3D spausdintuvų pagalba geba adaptuotis prie nenumatytų kliūčių. Šiuo metu jau yra sukurtos trys savarankiškai besimokančių robotų kartos. Pirmosios kartos modelis yra robotas, pavadintas „Henriette“, kuris pats išmoksta vaikščioti ir šokinėti kaip viščiukas. Užkliuvęs už kliūties, ir praradęs koją, robotas išmoksta šokinėti ant vienos kojos. Antroje kartoje buvo sukurta simuliacinė programa, kuri apskaičiuodavo kaip roboto kūnas turi atrodyti. Roboto kojų skaičius buvo parenkamas iš anksto, programa keisdavo kojų ilgį ir atstumą tarp jų, nors negalėjo keisti kojų skaičiaus. Trečios kartos roboto simuliacinė programa pasižymėjo dar didesniu lankstumu. Tyrėjai nurodo, roboto dydį, judėjimo greitį, energijos sunaudojimą ir ką robotas turi padaryti. Pavyzdžiui, tyrėjai nori, kad robotas gebėtų apsisukti, keisti kryptį, perlipti kliūtis ir vaikščioti ant grublėtos žemės. Simuliacinė programa pasiūlo optimalų roboto modelį, kuris užtikrintų efektyvų roboto funkcionavimą. Deja, tyrėjų reikalavimai robotams tampa vis sudėtingesni ir programa negali surasti sprendimų visoms situacijoms.
Norint patikrinti roboto funkcionavimą simuliacijos neužtenka. Turi būti atliekami bandymai realiame pasaulyje. Robotai, suprojektuoti simuliacinės programos pagalba, pagaminami naudojant 3D spausdintuvą. Bandymų metu dažnai paaiškėja, kad roboto funkcionavimas yra prastesnis nei simuliacinėje versijoje. Praktika leidžia pagerinti roboto užduočių atlikimą, tačiau jis vis tiek nepasiekia tokio funkcionavimo lygio, koks buvo numatytas programoje. Mokslininkai tikisi, kad ateityje pavyks sukurti robotą, kuris realybė funkcionuos taip pat gerai, o gal net geriau, nei simuliacinėje programoje. Jie mano, kad robotai gebės teikti automatinį grįžtamąjį ryšį programai apie tai, kaip jiems sekasi funkcionuoti ir tokiu būdu leis programai kitą kartą sukurti dar geresnį robotą.
