Taip vadinama „Tolimosios Mėnulio pusės aukštumų problema“ pirmą kartą buvo įvardinta 1959 m., kai Sovietų Sąjungos kosminis aparatas „Luna 3“ į Žemę perdavę pirmąsias Mėnulio „tamsiosios pusės“ nuotraukas. „Tamsiąja“ ji buvo pavadinta todėl, kad ji nematoma iš Žemės, o ne dėl to, kad čia nepatenka Saulės šviesa. Mokslininkai nedelsiant atkreipė dėmesį į tai, kad šioje Mėnulio pusėje mažiau jūrų, nei toje, kuri atsukta į Žemės pusę.
Astrofizikų grupė ir Pensilvanijos valstijos universiteto (JAV) mano, kad Mėnulio jūrų kiekį įtakojo Žemės palydovo skirtingų pusių plutos storis. Savo ruožtu, plutos storį įtakojo paties Mėnulio formavimosi istorija.
Beje populiariausia Mėnulio atsiradimo hipoteze yra taip vadinama Žemės susidūrimo su kitu dangaus kūnu teorija. Teigiama, kad tas kūnas savo dydžiu prilygo Marsui. Išoriniai Žemės ir kito dangaus kūno sluoksniai pateko į kosmosą, taip susiformavo Mėnulis.
Po susidūrimo objektai smarkiai įkaito, tačiau jie ne tik išsilydė, tačiau dalinai išgaravo, sudarydami uolienų, magmos ir garų diską aplink Žemę.
Mėnulis tuomet buvo nuo 10 iki 20 kartų arčiau mūsų planetos, nei dabar, ir mokslininkai išsiaiškino, jog Žemės palydovas tuomet apie savo ašį apsisukdavo per tokį patį laikotarpį, kaip ir aplink Žemę.
Kadangi Mėnulis žymiai mažesnis, nei Žemė, jis atvėso sparčiau. Savo ruožtu, iki 2500 laipsnių pagal Celsijų įkaitusi Žemė vis dar apšvitindavo savo palydavo matomąją pusę, ši vis dar buvo išsilydžiusios būsenos, tuo tarpu tolimoji pusė po truputį vėso.
Mokslininkų teigimu, skirtingose Mėnulio pusėse buvo žymus temperatūrų skirtumas. Būtent tai ir atliko svarbų vaidmenį, formuojantis Mėnulio plutai. Žemės palydovo plutoje yra labai didelė aliuminio ir kalcio koncentracija – tai elementai, kurie labai sunkiai išgaruoja.
Kai į garus pavirtusios medžiagos ima vėsti, iš pradžių kritulių pavidalu iškrenta būtent aliuminis ir kalcis. Šie, greičiausiai, susikondensavo Mėnulio „tamsiojoje pusėje“, kadangi artimesnė Žemei pusė buvo vis dar per karšta. Vėliau, po tūkstančių, milijonų metų, šie elementai su silikatais tapo Mėnulio mantijos dalimi. Po to susidarė lauko špatų atmaina, kuri, galų gale, ir suformavo Mėnulio plutą. „Tamsiojoje pusėje“ tokių mineralų yra daugiau, todėl ir pluta čia storesnė.
Mėnulis šiandien jau atvėsęs, po paviršiumi jis nėra išsilydęs. Kiek anksčiau dideli meteoritai susidurdavo su artimąja Mėnulio puse ir pramušdavo plutą, į išorę išleisdami bazalto lavos ežerus. Taip susiformavo mums žinomos Mėnulio jūros.
Kalbant apie tolimąją pusę, daugumoje atvejų pluta buvo per stora – po susidūrimų su meteoritais lava neištekėdavo. Būtent todėl Mėnulio „tamsiojoje pusėje“ daug slėnių, kraterių ir aukštumų, tačiau beveik nėra jūrų.
