Duomenys, gauti iš NASA „Cassini“ zondo, leidžia daryti išvadą, kad po storu ledo sluoksniu, dengiančiu šio Saturno palydovo paviršių, yra požeminis vandenynas, kuriame galėtų būti ir nežemiškos kilmės mikrobų.
Mokslininkai dar 2005 metais iškėlė hipotezę, kad po ledu gali būti skysto vandens, kai „Cassini“ aptiko vandens garų ir ledo geizerius netoli Enceladus Pietų ašigalio.
Nauji duomenys gauti, atlikus tikslius šio palydovo gravitacijos matavimus. Enceladus gravitacijos laukas buvo vertinamas, matuojant „Cassini“ greičio pokyčius, jam praskriejant pro palydovą.
Gravitacijos matavimai rodo, kad po 30–40 kilometrų storio ledu yra didelis vandenynas, o jo gylis – apie 10 kilometrų. Pats Enceladus yra 500 kilometrų skersmens.
„Cassini“ praskriejo pro Enceladus jau 19 kartų, o trys iš jų, įvykę 2010–2012 metais, leido labai tiksliai išmatuoti „Cassini“ trajektorijos ir greičio pokyčius. Gravitacijos pakitimai, pavyzdžiui, sukelti aukštų kalnų ar medžiagos, esančios po palydovo paviršiumi, tankio skirtumai turi įtakos zondo skriejimui ir gali būti išmatuoti iš Žemės, analizuojant zondo siunčiamus radijo signalus.
Pietų ašigalio paviršiuje yra įduba, kuri turėtų sumažinti gravitacinę trauką, tačiau „Cassini“ duomenys parodė, kad traukos sumažėjimas yra mažesnis, nei galima tikėtis, atsižvelgiant į įdubos dydį. Todėl NASA padarė išvadą, kad gravitacijos lauko sumažėjimas yra iš dalies kompensuojamas didesnio tankio medžiaga, esančia po palydovo paviršiumi. NASA galėjo nustatyti greičio pokyčius net 90 mikronų per sekundę tikslumu, ir apskaičiavo, kad po pietiniu palydovo ašigaliu esanti medžiaga turi būti kiek didesnio tankio, ir tai greičiausiai yra vanduo, kurio tankis yra 7 procentais didesnis nei ledo.
Nėra tikrumo ir ar į paviršiaus geizerius vanduo iš tiesų patenka iš požeminio vandenyno, tačiau tokia galimybe yra labai reali – Enceladus, skriedamas ekscentrine orbitą aplink Saturną, yra veikiamas stiprių jėgų, sukeliančių potvynius ir atoslūgius, kurie palydovą įšildo, todėl paviršiaus įtrūkimai gali pasiekti ir požeminį vandenyną.
O vanduo geizeriuose yra sūrus ir turi organinių molekulių – tai yra pagrindiniai cheminiai gyvybės ingredientai yra tinkamoje aplinkoje.
Šis atradimas gerokai išplės mūsų supratimą apie gyvybei tinkamas zonas tiek mūsų Saulės sistemoje, tiek ir kitose planetų sistemose.
