Kalba eina ne apie eilines pavienes juodąsias „skylutes“, o apie pragaištingąsias supermasyvias gigantes, kurios paprastai glūdi galaktikų centruose. Kosminės rentgeno spindulių observatorijos „Swift“ stebėjimai byloja, kad beveik 100 tūkst. naujai atrastų rentgeno spindulių šaltinių yra ne kas kita, o „begemotiškosios“ supermasyvios juodosios bedugnės.
Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomai apibendrino aštuonerius metus kosminio teleskopo „Swift“ vykdytų stebėjimų duomenis ir priėjo išvadą, kad supermasyvių juodųjų skylių visatoje yra gerokai daugiau nei manyta iki šiol.
„Žvaigždės ir galaktikos skleidžia rentgeno spindulius, nes elektronai jose skrieja neįtikėtinai dideliais greičiais. Taip yra todėl, kad jie yra arba labai įkaitę (daugiau kaip milijono laipsnių), arba skrieja ekstremaliai galinguose magnetiniuose laukuose, kurie tuos elektronus taip įgreitina. Dažniausiai to beprotiško greičio priežastis būna gravitacija; dujos gali sutankėti ir įkaisti – tais atvejais, kai jos krenta į juodąją skylę, neutroninę žvaigždę ar baltąją nykštukę. Arba kai įkalinamos audringame magnetiniame lauke (kaip, pvz., mūsų Saulės)“, – dėstoma universiteto mokslininkų pranešime spaudai.
„Dauguma atrastų naujų rentgeno šaltinių, kaip manoma, yra ne kas kita, o supermasyvios juodosios skylės, tūnančios už daugybės milijonų šviesmečių nuo Žemės esančių galaktikų centruose, rašoma tyrimo ataskaitoje. – Tiesa, į naujų rentgeno šaltinių katalogą įtraukti ir laikini objektai (trumpalaikių rentgeno žybsnių šaltiniai), kuriuos galėjo sukelti žvaigždžių žybsniai ar supernovų sprogimai.“
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Astrophysical Journal“ ir „Arxiv.org“.
