Mokslinės fantastikos rašytojas Arthuras Clarke'as 1979 metais savo romane „Rojaus fontanai“ aprašė lifto, keliančio žmones į kosmosą, idėją. Space.com portalo žurnalistas Jillianas Scharras nusprendė pasidomėti, ar tokį sumanymą įmanoma įgyvendinti šiandien.
Minėtoje knygoje aprašytas tokio prietaiso veikimo principas fantastų vaizduotėje ir populiarioje literatūroje nepasikeitęs iki šiol: lifto kabina į dangų kiltų tvirtu lynu, kurio vienas galas būtų privirtinas mūsų planetoje, o kitas – prie itin sunkios kosminės stoties, skriejančios tokia pačia orbita kaip ir Žemė.
Liftu į kosmosą iškelti žmones, medžiagas bei techniką būtų kur kas pigiau nei tai darant su raketomis ir kosminiais laivais, kuriems yra būtinas brangus raketinis kuras. Taigi, tai ne tik fantastinė, bet ir labai praktinė idėja, kuria šiuo metu visiškai rimtai domisi ir mokslininkai.
Lifto sukūrimo galimybėms tirti Jungtinėse Amerikos Valstijose net yra įsteigta speciali organizacija – Tarptautinis kosminio lifto konsorciumas, kasmet rengiantis mokslines konferencijas šia tema. Pirmasis žmogus nusprendęs įgyvendinti kosminio lifto idėją yra Bradley C. Edwardsas, kuris šiam tikslui paskyrė visą savo mokslinę veiklą ir net įkūrė bendrovę. Japonijos korporacija „Obayashi Corporation“ taip pat yra paskelbusi apie ketinimą iki 2050 metų sukurti tokį įrenginį. Kiek realūs tokie mokslininkų ir verslininkų ketinimai?
„Didžiausia inžinerinė problema, su kuria susiduriama projektuojant kosminį liftą, yra medžiagos tvirtumas. Norint sukurti tokį liftą, pirmiausia reikėtų pagaminti itin tvirtą kabelį, kurį iškėlus į kosmosą vėliau reikėtų nuleisti į Žemę ir ten kažkur privirtinti“, – portalui Space.com teigė Jimas Crockersas, „Lockheed Martin“ civilinių kosmoso tyrimų padalinio viceprezidentas.
Mokslininkai vis dar nėra išradę technologijos, su kuria būtų galima sukurti labai tvirtą ir tuo pačiu itin lanksčią medžiagą, tinkančią tokio lyno gamybai. Pasitelkus nanotechnologijas įmanoma sukurti daugiau kaip šimtą kartų už plieną tvirtesnius ir mažai sveriančius junginius, tačiau šiomis savybėmis jie pasižymi būdami tik kelių mikronų dydžio. Visi bandymai suformuoti didesnių išmatavimų medžiagas buvo nesėkmingi.
„Tą pačią akimirką, kai anglies nanovamzdeliai yra supinami tarpusavyje arba sujungiami kitu būdu, jie praranda savybes, kuriomis pasižymi mikroskopiniame lygmenyje“, – sakė Surajas Rawalis, „Lockheed Martin“ mokslininkas.
Taigi, siekdami sukurti į kosmosą žmones bei daiktus iškelti galintį liftą, mokslininkai pirmiausia turi ištobulinti nanotechnologijas ir pasiekti naujų laimėjimų medžiagotyros srityje.
