JAV Keizo universitete sukurta technologija, kuri leidžia gaminti mums jau įprastais tapusius optinius diskus, tačiau pastarųjų talpa gali siekti įspūdingus 1–2 TB. Diskai turi 64 sluoksnius vienoje pusėje. Kad toks produktas taptų realybe, fizikos profesorius Kenneth Singer sukūrė kompaniją „Folio Photonics“.
Kūrėjų teigimu, skirtingai nuo perspektyvios holografinės technologijos, jų diskai nepareikalaus gilios optinių diskų skaitytuvų architektūros optimizacijos. Kalbama tik apie naujų pozicionavimo algoritmų sukūrimą ir jau egzistuojančių lazerinių galvučių galingumo kalibravimą.
Tokių terabaitinių optinių diskų privalumu įvardijamos žemos duomenų saugojimo ilgu laikotarpiu išlaidos. Po įrašymo nereikia energijos, skirtingai nei duomenų saugyklų su standžiaisiais diskais ar magnetinėmis juostomis atveju.
Minusai taip pat akivaizdūs: būtina atsinaujinti optinių diskų skaitytuvą, taip pat problemos su atsitiktine prieiga prie duomenų (ypač kai kalbama apie daugiau nei vieną diską), likusios laisvos vietos naudojimo neefektyvumas, problemos eksploatuojant ir sinchronizuojant saugomus duomenis.
Daug klausimų kyla ir dėl tokio sprendimo patikimumo. Netgi dviejų sluoksnių DVD-9 diskai savo laiku nepasižymėdavo itin gera reputacija, o prarasti vieną terabaitą kai kam gali tapti tikra katastrofa. Kaip žinia, „Flash“ atmintis daugumoje atvejų jau išstūmė DVD. Dėl duomenų valdymo paprastumo, reikalavimo uždaryti įrašymo sesiją visiems laikams nebuvimo viskas vyksta patogiau, o ilgalaikėje eksploatavimo perspektyvoje – ir pigiau.
Iš „Blu-Ray“ diegimo ypatumų galima spėti, jog naujų diskų kaina bus labai didelė ir, nežiūrint į rekordinę apimtį, naujovė vargu, ar susilauks sėkmės. Praktiškai tiesioginiu viso to įrodymu galima laikyti kompanijos TDK patirtį. Pastaroji dar 2010 m. parodoje „CEATEC Japan 2010“ pristatė optinius diskus su 16 sluoksnių, kurių kiekvieno talpa sudarė 32 GB. Vis tik serijinė tokių diskų gamyba taip ir nebuvo pradėta.
