Žemę juosia antimaterijos juosta

Pirmą kartą pastebėta siaura Žemę juosianti antimaterijos dalelių, vadinamų antiprotonais, juosta. Šis atradimas, aprašytas recenzuojamame leidinyje „Astrophysical Journal Letters“, patvirtina teorinius darbus, prognozavusius, kad Žemės magnetiniame lauke gali būti įstrigusių antimaterijos dalelių, skelbia bbc.co.uk.

Mokslininkų teigimu, nedidelis antiprotonų kiekis yra tarp „normaliosios“ materijos Van Alleno juostų. Jie tvirtina, kad šios antimaterijos kiekis gali būti pakankamas įgyvendinant ateities erdvėlaivių aprūpinimo kuru planus.

Antiprotonus aptiko palydovas „Pamela“ (Payload for Antimatter Matter Exploration and Light-nuclei Astrophysics trumpinys), į kosmosą iškeltas 2006 metais. Palydovo paskirtis – tyrinėti didelės energijos daleles, atkeliaujančias nuo Saulės ir iš už Saulės sistemos ribų (vadinamuosius kosminius spindulius).

Kosminių spindulių dalelės gali rėžtis į Žemės atmosferą sudarančias molekules, dėl ko į visas puses pasipila dalelių lietus.

Nemažą dalį kosminių spindulių dalelių arba po susidūrimo su atmosferos molekulėmis susidūrusių dalelių sugauna Van Alleno juostos – riestainio pavidalo regionai, kuriuose daleles pagauna Žemės magnetinis laukas.

Vienas iš „Pamela“ tikslų buvo vykdyti nedidelio kiekio antimedžiagos dalelių paieška tarp kur kas gausesnių normaliosios medžiagos (pvz., protonų ir helio atomo branduolių) dalelių.

Naujoji analizė parodo, kad palydovui „Pamela“ kertant regioną, vadinamą Pietų Atlanto anomalija, pastebima tūkstančius kartų daugiau antiprotonų nei galima būtų tikėtis iš normalių dalelių skilimo ar kitų kosmoso šaltinių.

Mokslininkai teigia, jog tai yra įrodymas, kad egzistuoja Van Alleno juostoms identiškos antiprotonų juostos; antiprotonai laikosi nedaug kintančioje padėtyje, kol nesusiduria su normalia atmosferos medžiaga ir žybtelėjus anihiliuojasi. Ši juosta yra „gausiausias antiprotonų šaltinis netoli Žemės“, sakė mokslinio darbo bendraautoris, Bari universiteto (Italija) mokslininkas Alessandro Bruno.

„Sugauti antiprotonai gali išnykti sąveikaudami su atmosferos sudėtinėmis dalimis, ypač mažesniame aukštyje, kur anihiliacija yra pagrindinis jų išnykimo mechanizmas. Didesniame nei kelių šimtų likometrų aukštyje išnykimo dažnumas yra gerokai mažesnis, todėl susidaro didelis antiprotonų kiekis“, pridūrė mokslininkas.