Artėjant Europos vyrų krepšinio čempionatui, vis daugiau lietuvių ima užsikrėsti malonia šios šventės laukimo dvasia. Turbūt daugelis žinome, jog žaisdami krepšininkai nuolat sprendžia iškylančią dilemą: ar pasitaikius bent kiek padoresnei progai nedelsiant atakuoti krepšį, ar dar kiek palaikyti kamuolį ir luktelėti dar geresnio šanso. Fizikas teoretikas iš Minesotos universiteto (JAV) šį uždavinį išsprendė matematiškai, nustatydamas geriausią strategiją.
Brajanas Skineris (Brian Skinner) nusprendė išnagrinėti metimų pasirinkimo strategiją, kuomet išgirdo apie transporto srautų tyrimus, kurie atskleidė netikėtą faktą, jog vidutinį važiavimo į darbą laiką galima sumažinti užtveriant kelius – taip verčiant vairuotojus rinktis maršrutą, kurio, esant įprastinėms aplinkybėms, vengtų, siekdami sutrumpinti savo važiavimo laiką. Transporto srautų diagramos B. Skineriui, karštam krepšinio gerbėjui, pasirodė itin panašios į krepšininkų bėgiojimo po aikštę diagramas. Netikėta transporto srautų tyrimų išvada jam taip pat priminė vieną krepšinio teoriją, pavadintą žymaus „New York Knicks“ komandos puolėjo Patriko Juingo (Patrick Ewing) vardu. Kuomet buvo kruopščiai išnagrinėtos P. Juingo komandos rungtynės, paaiškėjo, kad komanda daugiau kartų laimėjo, kai itin rezultatyviai žaisdavęs krepšininkas nepasirodydavo aikštėje.
B. Skineris suprato, kad daugelis matematinių lygčių ir kintamųjų, panaudotų analizuojant transporto srautus, galėtų būti pritaikytos krepšiniui ir kamuolio judėjimui aikštėje aprašyti. Jo analizėje, publikuotoje „arXiv“, daugiausia dėmesio skiriama kamuolio judėjimui, kuomet šis artinamas prie krepšio.
B. Skinerio sukurto modelio tikslas buvo išsiaiškinti potencialaus metimo parankumą, prieš žaidėjui jį atliekant. Metimai, kurių tikslumo tikimybė gaudavosi didesnė, buvo pavadinti aukštesnės kokybės metimais. Modelis parodė, jog galimų metimų kokybė kinta atsitiktinai.
Matematinis modelis atskleidė, kad optimaliausia strategija komandai pelnyti maksimalų taškų skaičių yra neskubėti ir susitelkti į didelės kokybės metimus tol, kol iki atakos pabaigos yra likę pakankamai laiko. Modelis taip pat parodė, jog komanda, mėgstanti žaisti greitą krepšinį ir sugebanti susikurti dukart daugiau progų atakuoti krepšį už savo varžovus, neturėtų pasinaudoti visomis galimybėmis, o daugiau laiko skirtų atakai ir kruopščiau rinktųsi progas metimams. Tokia strategija suteiktų didesnį pranašumą. Pavyzdžiui, jeigu lėtesniųjų komanda ataką rezga vidutiniškai 20 sekundžių, tuomet vikresniųjų komanda, sugebanti žaisti dvigubai greičiau, neturėtų atlikti metimo praėjus vos 10 sekundžių nuo atakos pradžios, o verčiau paieškotų tinkamesnės padėties dar papildomas 3 sekundes. Taip optimalesnis atakos laikas pailgėtų iki 13 sekundžių.
