Astronomai sukūrė naują metodą vienai iš didžiausių Visatos mįslių – tamsiajai energijai – matuoti. Mokslininkai jai analizuoti pirmą kartą panaudojo gigantišką kosminį gravitacinį lęšį – specialistai tikisi suderinę kelis skirtingus metodus ženkliai padidinti bendrą matavimų tikslumą.
Ši paslaptinga 1998 metais atrasta gamtos jėga Visatą verčia plėstis vis didesniu greičiu. Tamsiajai energijai matuoti astronomai panaudojo NASA orbitinio teleskopo „Hubble“ pajėgumus. Tyrimams pasitelktas didelių matmenų galaktikų spiečiaus formuojamas gravitacinis lęšis. „Tamsiosios energijos klausimą turime analizuoti įvairiais aspektais“, – sako Pasadenoje (Kalifornija, JAV) įsikūrusios NASA „Jet Propulsion Laboratory“ laboratorijos astronomas Erikas Džulo (Eric Jullo).
Mokslininkai iki šiol neturi vieningos nuomonės apie tamsiosios energijos prigimtį. Tačiau yra žinoma, jog ji sudaro didelę dalį – maždaug 72 procentus – mūsų Visatos. Manoma, jog kitą dalis, maždaug 24 procentus, sudaro tamsioji materija, kurios prigimtis taip pat yra mįslinga, tačiau ją tirti yra lengviau dėl jos daromo gravitacinio poveikio regimajai materijai. Likusią Visatos dalį – vos 4 procentus – sudaro planetos, žvaigždės ir visa kita atomų pagrindu sudaryta medžiaga.
Naujausiame tyrime mokslininkų komanda panaudojo „Hubble“ nuotraukas ir pagal jose užfiksuotus vaizdus ėmėsi analizuoti kosminį objektą pavadinimu „Abell 1689“. Tai – masyvus galaktikų spiečius, kuris veikia kaip didinantis gravitacinis lęšis. Spiečiaus traukos jėga išlenkia iš už jo sklindančios šviesos sklidimo trajektoriją, todėl tai sudaro galimybę astronomams tarsi pro padidinamąjį stiklą stebėti už spiečiaus esančias galaktikas.
Naudodami minėtas nuotraukas su užfiksuotu gravitacijos iškreiptu vaizdu, specialistai tiksliai nustatė šio gravitacinio iškreipimo pobūdį. Būtent pagal šį pobūdį mokslininkai gali spręsti apie šiame regione esančios tamsiosios energijos poveikį. Tiesa, metodo tikslumas priklauso ir nuo matavimų tikslumo, kuriais tenka įvertinti nuo mūsų tolstančių tolimų galaktikų atstumą ir greitį.
Mokslininkų teigimų, jų metodas susideda iš kelių didelio kruopštumo reikalaujančių žingsnių. Vien specializuotiems matematiniams modeliams kurti ir tiksliems spiečių „Abell 1689“ sudarančios tiek regimosios, tiek tamsiosios materijos „žemėlapiams“ sukurti jie sugaišo kelis pastaruosius metus. „Dabar mes galime savo metodą taikyti ir su kitais gravitaciniais lęšiais. Mes naudojamės nuostabiu gamtos reiškiniu – taip siekiame daugiau sužinoti, koks yra tamsiosios energijos vaidmuo mūsų Visatoje“, – sako viena tyrimo bendraautorių Yale universiteto kosmologė Priya Natarajan.
