Vulkanizmas nėra unikalus Žemės reiškinys; bent jau Jupiterio palydove Ijo irgi veržiasi ugnikalniai, taip pat vulkaninės veiklos pėdsakų rasta Marse ir Mėnulyje. Vienas iš tokių pėdsakų yra lavos tuneliai, kuriuos suformavo po paviršiumi tekėję magmos srautai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar astronomai pirmą kartą parodė tuščio lavos tunelio egzistavimą Veneroje – planetoje, kurios paviršių didele dalimi formavo vulkaniniai procesai ir kur ugnikalnių gali būti ir šiandien. Šulinys, atveriantis tunelį į paviršių, identifikuotas analizuojant radaro duomenis. Tarp 1990 ir 1992 metų NASA „Magellan“ zondas, naudodamas sintetinės apertūros radarą, sudarė Veneros paviršiaus žemėlapį. Tai buvo vienintelis būdas pažvelgti pro tankią atmosferą, gaubiančią visą planetą.
Tyrėjai panaudojo „Magellan“ nuotraukas, kuriose matomos lokalizuotos paviršiaus įgriuvos, ir išnagrinėjo jas naudodami analizės techniką, sukurtą būtent aptikti ir apibūdinti požeminius kanalus netoli šulinių. Taip jie aptiko didelį požeminį kanalą Niuktės kalno regione vidurinėse šiaurės pusrutulio platumose. Atsivėrusios angos skersmuo siekia apie kilometą, stogo storis iki tunelio pradžios – bent 150 metrų, o tunelio gylis – bent 375 metrai. Tunelis po stogo kraštais tęsiasi bent 300 metrų, o greičiausiai daug toliau.
Venerai būdingos fizinės ir atmosferos savybės galėtų palengvinti lavos tunelių formavimąsi: mažesnė gravitacija ir tankesnė atmosfera nei Žemės palengvintų greitą storos izoliuojančios plutos susidarymą iš karto po lavos srauto išsiveržimo į paviršių.
Identifikuotas tunelis atrodo platesnis ir aukštesnis nei matomi Žemėje ar prognozuojami Marse, jo dydis prilygsta didžiausioms Mėnulio tunelių prognozėms ir stebėjimų duomenims. Tokios savybės dera su tuo, kad Veneroje matomi lavos išgraužti kanalai irgi yra didesni ir ilgesni nei stebimi kitose planetose. Turimi duomenys leidžia, supančio reljefo morfologijos ir aukščio analizė bei kitų panašių duobių egzistavimas leidžia kelti hipotezę, kad požeminiai tuneliai Niuktės kalno apylinkėse gali tęstis bent 45 kilometrus.
Mūsų žinios apie Venerą vis dar ribotos, iki šiol niekada neturėjome galimybės tiesiogiai stebėti procesų, vykstančių po Žemės dvynės planetos paviršiumi. Lavos tunelio aptikimas patvirtina ilgametes hipotezes apie tokių darinių egzistavimą, o tolesni jo tyrimai atskleis ir Veneros praeities įvykius.
Norint patikrinti hipotezę apie galimą tunelio ilgį ir identifikuoti jų daugiau, reikės naujų aukštesnės raiškos vaizdų ir duomenų, gautų radaro signalais, galinčiais prasiskverbti pro paviršių. Taigi šio tyrimo rezultatai yra labai svarbūs planuojant būsimas misijas į Venerą, tokias kaip ESA „Envision“ ir NASA „Veritas“. Abu erdvėlaiviai turės radarus, galinčius užfiksuoti aukštesnės raiškos vaizdus. Juos naudodami mokslininkai galės išsamiau studijuoti palyginus mažas paviršiaus duobutes. Be to, „Envision“ turės ir skvarbų radarą, leisiantį tyrinėti Veneros požemį iki kelių šimtų metrų gylio; taip galimai pavyks aptikti tunelius net nesant paviršiaus angų.
