Šiandien minint Pasaulinę dviračio dieną, Susisiekimo ministerija kviečia vietoj asmeninio automobilio mieste kuo dažniau rinktis dviratį, paspirtuką ar kitą aplinkai draugišką transporto priemonę ir primena svarbiausias taisykles, kad važiuoti ir eiti mieste būtų saugu.
„Dviratis – mano mėgstamiausia transporto priemonė. Jis padeda puikiai jaustis, džiaugtis gyvenimu. Kasmet pastebime vis daugiau dviratininkų, matome, kad visuomenė keičiasi, atsiranda vis daugiau aktyvių, sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių. Miestuose dviračiai, paspirtukai ir elektriniai paspirtukai turi padėti žmonėms keisti keliavimo įpročius. Vakarų Europos didmiesčiai kasmet vis daugiau dėmesio skiria dviračių infrastruktūros plėtrai“, – sakė daugkartinis pasaulio ir olimpinis dviračių sporto čempionas Gintautas Umaras.
Asociatyvi nuotr.
Kartu su dviračiais miestuose į bendrą eismo srautą vis dažniau įsilieja elektriniai paspirtukai. E-paspirtukus, kurių galingumas neviršija 1kW, o maksimalus greitis – 25 km/val., teisės aktai prilygina motoriniams dviračiams. Tokių e-paspirtukų vairuotojams taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir dviratininkams.
„Elektriniai paspirtukai – jie išties papildė mūsų gyvenimą. Tai patraukli, ekologiška ir patogi transporto priemonė, kuria labai patogu judėti senamiestyje, miesto centrinėje zonoje. Tai neabejotinai prisideda prie darnaus judumo, džiugu, kad miestų gyventojai vis dažniau naudojasi e-paspirtukų privalumais. Tačiau e-paspirtukų vairuotojai turėtų prisiminti kelias esmines taisykles. Jie yra lygiai tokie patys vairuotojai kaip ir dviračių vairuotojai, tad turi laikytis dviratininkams keliamų reikalavimų“, – sakė Susisiekimo ministerijos saugaus eismo ekspertas Vidmantas Pumputis.
Atsižvelgiant į nepakankamą dviračių takų infrastruktūrą, Lietuvoje 2014 m. buvo apsispręsta leisti dviračiams važiuoti ir šaligatviais, tačiau griežtomis sąlygomis. Tiek dviračio, tiek e-paspirtuko vairuotojai privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus. Važiuojant pro pėsčiąjį privalu sumažinti greitį iki žmogaus ėjimui artimo greičio (3–7 km/val.) ir išlaikyti saugų atstumą. Be to, norėdamas kirsti kelią pėsčiųjų perėja, ir e-paspirtuko, ir dviračio vairuotojas privalo nulipti nuo transporto priemonės ir saugiai ją vestis. Tamsiu paros metu reikia vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, turėti įjungtus žibintus.
Vairuotojai taip pat turėtų būti atidesni dviratininkams, pasirūpinti jų saugumu.
„Kai manęs klausia, kuo Lietuvos vairuotojai skiriasi nuo Vakarų Europos vairuotojų, visada atsakau – požiūriu į dviratininką. Važiuojant Vakarų Europos dviračių takais, vairuotojai nepaprastai saugo dviratininkus, juos pastebi, sulėtina, stengiasi aplenkti saugiai. Lietuvoje vairuotojai keičiasi, bet ne taip greitai. Gana dažnai dviratininkas pavojingai aplenkiamas, paliekant minimalų atstumą. Pasitaiko atvejų, kai priešpriešais lenkiamas automobilis, o tuo pačiu metu keliu važiuoja dviratininkas. Tokiomis sąlygomis iškyla realus pavojus dviratininko gyvybei. Taip neturėtų būti. Visada prisiminkime, kad dviratininkas yra neapsaugotas eismo dalyvis“, – sakė G. Umaras.
Paieška archyve
