Pasaulinė sveikatos organizacija, nepaisydama mokslininkų ir žaidimų kūrimo pramonės atstovų prieštaravimo, apsisprendė ir liguistą potraukį žaisti vaizdo žaidimus įtraukė į rimtų psichikos sutrikimų sąrašą. Taip šis sutrikimas prilygintas liguistam pomėgiui lošti, bus bandoma rasti būdų, kaip jį gydyti.
Los Andžele pasibaigusi pasaulinė elektroninių pramogų paroda E3 („Electronic Entertainment Expo“) pristatė dar daugiau ir dar kokybiškesnių žaidimų, kuriais ši daugiamilijardinė pramonė stengiasi suvilioti savo klientus. Los Andžele nebuvo kalbama apie tai, kad žaidimai gali sukelti agresiją ar tiesiog liguistą priklausomybę, bet Ženevoje, Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vadovams tai pasirodė svarbu.
Pasak PSO Psichikos sveikatos departamento direktoriaus Shekharo Saxenos, priimtas pasiūlymas, kad priklausomybė nuo žaidimų turi būti įtraukta į 11-ąjį tarptautinį ligų klasifikatorių. „Noriu priminti, kad priklausomybė nuo lošimo jau yra įtraukta, ir mes įsitikinę, kad priėmėme teisingą sprendimą“, – sako Sh. Saxena.
Kita vertus, Pasaulinės sveikatos organizacijos atstovai negalėjo pasakyti, kokio masto ši priklausomybė, nes jų užuomina apie tai, kad 2–3 žmonės iš 100 negali gyventi be vaizdo žaidimų, nėra oficiali statistika.
„Toks vertinimas labai apytikslis. Iš tikrųjų viskas kiek kitaip veikia. Kol neapibūdinsime sutrikimo ligų klasifikatoriuje, mes negalime rinkti duomenų. Taigi neturime pakankamai duomenų ir sąžiningai tai pripažįstame. Bet dabar surinksime daugiau ir patikimesnių duomenų“, – tikina PSO Psichikos sveikatos departamento direktorius.
Žaidimų gamintojai ir platintojai giriasi, kad jų prekes vartoja milijardai žmonių, ir jie tikisi šią rinką dar praplėsti įtraukdami moteris ir pagyvenusius žmones. Savo ruožtu psichinės sveikatos specialistai, kurie taip pat užsiima ir narkomanų gydymu, konstatuoja, kad tam tikra dalis vaizdo žaidimų vartotojų jau nebegali kontroliuoti šio pomėgio ir tai jiems pridaro rimtos žalos.
„Paties žaidimo mes nelaikome patalogišku elgesiu. Mes tik sakome, kad mažas procentas žmonių, tikrai mažas procentas tų, kurie žaidžia, turi šį sutrikimą. Norime jį apibūdinti, kad patartumėme Pasaulio sveikatos organizacijos narėms, ką reikėtų daryti, kaip tai patikimai diagnozuoti“, – sako Sh. Saxena.
