Antžeminis radijo teleskopas „Parkes Telescope“ Naujajame Pietų Velse (Australija) tiesiogiai užfiksavo paslaptingą kosminį radijo signalą, praneša NewScientist.com. Netrukus į blicaro (būtent taip vadinamas toks radijo signalas) regioną Vandenio žvaigždyne buvo nukreipti ir kiti antžeminiai radijo teleskopai.
Radijo signalo būta labai trumpo, tačiau nepaprastai galingo. Realiuoju laiku toks signalas užfiksuotas pirmą kartą per visą stebėjimų istoriją – iki šiol apie tokio pobūdžio radijo žybsnius žinota tik iš duomenų archyvų. Kas yra šio signalo šaltinis, mokslininkai nežino, tačiau viliasi, kad tiesioginis signalo užfiksavimas padės tą šaltinį nustatyti.
Pirmą kartą tiesiogiai toks greitasis radijo žybsnis, vadinamasis blicaras, stebėtas Svinburno universitete (Melburnas, Australija). Tokie radijo signalai trunka apie milisekundę, tačiau energijos tokių trumpučių žybsnių metu išspinduliuojama tiek, kiek Saulė išspinduliuotų per milijonus metų.
Nors naujausio blicaro šaltinis mokslui kol kas nėra žinomas, Emilis Petroffas iš Svinburno universiteto NewScientist.com komentavo, kad jį galėjo sukelti kolosalaus masto katastrofa maždaug už 5,5 mlrd. šviesmečių. Galbūt tai yra didžiulės neutroninės žvaigždės žybsnis, įvykęs tos žvaigždės susitraukimo akimirką. Kita versija – magnetaru vadinamos neutroninės žvaigždės su ypač galingu magnetiniu lauku žybsnis.
Iš viso nuo 2007 m., kai buvo užregistruotas pirmas toks radijo žybsnis, radijo teleskopai užfiksavo 9 blicarus. Tiesa, visi jie duomenų archyvuose buvo pastebėti po užregistravimo praėjus kelioms savaitėms ar net keleriems metams.
„Šis atradimas prilygsta proveržiui“, – įsitikinęs Vakarų Virdžinijos universiteto astronomas Duncanas Lorimeris, kuris buvo pirmąjį blicarą atradusio mokslininkų kolektyvo sudėtyje.
Į dangaus tašką Vandenio žvaigždyno apylinkėse netrukus septynioms valandoms savo antenas nukreipė ir kitų pasaulio radijo observatorijų darbuotojai. Jokio liekamojo švytėjimo ar aido užfiksuoti nepavyko. O tai, pastarąjį blicarą pastebėjusio E. Petroffo teigimu, irgi labai įdomu, mat atmeta kai kuriuos pretendentus į blicaro šaltinio vardą, pvz., ilgalaikius gama žybsnius ar supernovas.
„Niekas nežino, kas skleidžia tokius signalus, – pripažino Ausralijos nacionalinės mokslo agentūros CSIRO atstovas Keithas Bannisteris. – Visos versijos ir idėjos labai egzotiškos, tad kol kas jos tik svarstomos.“
Viliamasi, kad astronomams galbūt netrukus pavyks blicarą tiesiogiai užregistruoti ir kito dažnio bangų diapazone, kas leistų konkretizuoti šaltinio dislokacijos vietą – galaktiką, jos regioną, o gal tarpgalaktinės erdvės regioną.
