Indija rengiasi žengti mažą žingsnelį link pilotuojamo kosminio skrydžio. Praeitą savaitę jos kosmoso agentūra pademonstravo pirmąjį įgulos kapsulės prototipą, 4 m aukščio modulį, skirtą dviems žmonėms skrieti žemojoje Žemės orbitoje.
Indijos kosmoso tyrimų organizacija (Indian Space Research Organisation – ISRO) vėliau šiais metais planuoja bandomąjį skrydį – nors dar negavo vyriausybės pritarimo ir finansavimo pilotuojamų kosminių skrydžių programai. Nepilotuojamą kapsulę į orbitą pakels naujo tipo raketa, turėjusi kelti balastą.
„Manėme, kad verta įgyti pasitikėjimo mūsų įgulos moduliu“, – sako Sundaram Ramakrishnanas, ISRO Vikram Sarabhai kosmoso centro Thiruvananthapurame, Kerala'oje direktorius.
Pagamintas „Hindustan Aeronautics“ Bengalūre, prototipo kapsulė nėra hermetiškai uždaryta, tad į kosmosą žmonių gabenti negali. Bet jei raketos startas bus sėkmingas, ISRO turėtų pavykti nuotoliniu būdu išbandyti kai kurias skrydžio kontrolės sistemas ir pažiūrėti, kaip modulis ištveria grįžimą ir nusileidimą jūroje.
Kapsulė skris nauju Indijos Geosinchroninių palydovų paleidimo raketos variantu, kurios pirmasis bandymas turėtų įvykti po kelių mėnesių. Visiškai veikianti raketa išves maždaug 4 t sveriančius palydovus į geosinchroninę orbitą, arba 9 t į žemąją Žemės orbitą. Ji netgi galės būti panaudota būsimoms robotizuotų Mėnulio misijų paleidimui.
Raketos bandomasis skrydis ištirs tik dalį jos galimybių, tačiau to turėtų pakakti įgulos kapsulės paleidimui į suborbitinį skrydį, vos kiek daugiau, nei 100 km aukštyje virš Žemės. Instrumentai perduos duomenis apie kapsulės greitį, pagreitį ir temperatūrą.
Inžinieriai taip pat seks jos struktūrinį vientisumą, kai ji grįš į atmosferą, o taip pat karščiui atsparių plokščių būklę ir anglinį modulio nosies dangtį, skirtą astronautų apsaugai nuo karščio, grįžtant į atmosferą. Leisdamasi kapsulė išskleis du parašiutus, kurie turėtų padėti jai švelniai nusileisti į Bengalijos įlanką.
Indija neseniai paleido savo pirmąją misiją į Marsą, ir ISRO planuoja nusiųsti nusileidimo modulį ir mėnuleigį į Žemė palydovą apie 2017 m. Bet nėra laiko vyriausybei patvirtinti pilotuojamą skrydį, ir Ramakrishnanas svarsto, kad nuo patvirtinimo gavimo iki Indijos astronautų pakėlimo į orbitą gali praeiti mažiausiai penketas metų.
Nors apie 70 procentų gaminių bet kurioje ISRO misijoje yra pagaminti Indijos privačiame sektoriuje, vargu, ar kokia viena firma stos į kosmines lenktynes, kaip padarė kelios JAV kompanijos.
Kaip bebūtų, Ramakrishnanas mano, kad žmogaus skrydis į kosmosą yra pagrindinis bet kokios pažangios kosmoso programos komponentas ir svarbus žingsnis Indijai. Pavyzdžiui, pilotuojama misija į Marsą, gali būti tarptautinio bendradarbiavimo vaisius, kadangi ji tikriausiai būtų per brangi bet kuriai vienai šaliai. „Šiame kontekste, turėdami tokią galimybę, tapsime stiprūs bet kokios tarptautinės misijos partneriai“, – dėsto Ramakrishnanas.
Scottas Pace'as, Kosmoso politikos instituto Vašingtone direktorius pritaria. „Indija į kosmosą paleidžia daug aparatų ir logiška, kad galiausiai ji nori vystyti nuosavus pilotuojamus kosminius skrydžius.“
Paieška archyve
