Indija į Marsą siųsdama dirbtinį palydovą kosmoso varžybose siekia vytis Jungtines Valstijas, Rusiją ir savo kaimynę Kiniją. Palydovą Indija į kosmosą paleisti žada lapkritį, minėdama pirmojo raketos paleidimo penkiasdešimtmetį.
Indijos komikai juokauja, kad jų kosmonautai keltų pavydą amerikiečiams, jie išmokyti gyventi be vandens, maisto, pastogės ir gryno oro. Juk šalies visuomenė kenčia nuo bado ir skurdo, o ekonomikos augimas – lėčiausias per pastaruosius dešimtį metų.
Tačiau Indijos vyriausybė, kosmoso programą pradėjusi dar 1962-aisiais, nuosekliai ją gina – esą sėkmės atveju teigiamus padarinius pajus visi. Lapkritį Indija suplanavusi dar vieną žingsnį – į kosmosą paleis zondą, kuris po devynių mėnesių kelionės taps dirbtiniu Marso palydovu ir įsitaisęs orbitoje ims tirti vos už 500 kilometrų atsidūrusią raudonąją planetą.
„Mes paruošę kelias priemones, kuriomis Marsą studijuosime taip, kaip aktualu Indijai“, – sako Arnunanas.
„Turime kamerą, ketiname nufotografuoti Marsą iš įvairių pusių. Dar turime metano jutiklį, bandysime išsiaiškinti, kiek ten metano. Galiausiai pasitelksime infraraudonųjų spindulių įrangą ir sudarysime šilumos žemėlapį“, – teigia misijos į Marsą vadovas Anna Durai.
Projekto vadovai sako, kad Indijos Marso ambicijos kainuos daugiau nei 80 mln. dolerių. Tačiau jei kada pavyktų prieiti prie planetoje slypinčių gamtinių išteklių, tokios investicijos esą atsipirktų su kaupu. Skeptikai atrėžia: kalbos tuščios, nes Indija, norėdama išgauti savo teritorijoje esančius išteklius, kviečiasi pajėgesnes užsienio bendroves.
