Virš Juodosios jūros nutiko įvykis, kuris dar neseniai būtų skambėjęs kaip tolima karo ateities fantazija. Šįsyk scenoje buvo ne išgalvoti autonominiai spiečiai, o visiškai realūs dalyviai turkų bepilotis orlaivis, radaras ir oras-oras raketa.
Per vykusią operaciją Turkija parodė, kad bepilotė platforma gali savarankiškai perimti ir sunaikinti greitą reaktyvinį taikinį. Nors bandymas buvo kontroliuojamas, jis aiškiai rodo lūžį oro kovos istorijoje, kai dronai nustoja būti vien žemės taikinių medžiotojai.
Tai signalas, kad technologijos, kurias ilgai matėme žvalgyboje ar smūgiuose į infrastruktūrą, dabar keliasi į pačią oro mūšio šerdį. Turkų sprendimas priešais pasaulį pademonstravo, jog bepilotė mašina gali veikti greta pilotuojamų naikintuvų ir atlikti užduotį iki galo.
Pirmasis perėmimas už matomumo ribų
Turkijos dronų programa iki šiol buvo vertinama per žvalgybos ir atakų prieš žemės pajėgas prizmę. Tačiau šis bandymas parodė, kad „Kizilelma“ dronas realiai konkuruoja su pilotuojamais naikintuvais jų pačių erdvėje.
Misija buvo stebima gyvai iš eskortuojančių „F16“ kabinų, todėl tai nebuvo vien paradas kameroms. Nuo taikinio aptikimo iki jo sunaikinimo viskas vyko naudojant tik vietines technologijas, be išorinių komponentų.
Vienoje erdvėje veikė trys turkiški sprendimai „Kizilelma“ dronas, „Gokdogan“ raketa ir „Murad AESA“ radaras. Iš pradžių bepilotis aparatas skrido rikiuotėje su penkiais „F16“, pademonstruodamas bendrų operacijų idėją, o vėliau pats perėmė iniciatyvą ir paleido raketą į taikinį.
Naujos kartos platformos galimybės
„Kizilelma“ išsiskiria parametrais, kurie įspūdingi net lyginant su pilotuojamais analogais. Dronas yra apie 14,5 metro ilgio, sparnų plotis siekia 10 metrų, o ginkluotės krovinys gali būti iki 1,5 tonos. Maksimali pakilimo masė siekia apie 8,5 tonos, greitis artėja prie Mach 0,9, tai yra maždaug 1 100 kilometrų per valandą. Kūrėjai jau dirba prie versijos, galinčios skristi viršgarsiniu režimu.
Operacinis nuotolis siekia apie 930 kilometrų, ore dronas išsilaiko daugiau kaip tris valandas ir gali kilti iki 13,7 kilometro aukščio. Svarbus pranašumas yra maža radarų matomumo žyma, leidžianti aptikti priešą anksčiau, nei šis pastebi droną.
Žmogaus ir mašinos tandemas
Bandymas prie Sinopo krantų tapo praktiniu žingsniu link lojaliojo sparno koncepcijos. Tai reiškia, kad pilotuojami naikintuvai ir koviniai dronai veikia kaip vienas tinklas, dalijasi taikiniais ir užduotimis.
Bepilotės sistemos, pigesnės ir nerizikuojančios piloto gyvybe, gali imtis pavojingiausių veiksmų, o žmonės koordinuoja mūšį iš saugesnės distancijos. „Kizilelma“ jau buvo įrodžiusi gebėjimus puolant žemės taikinius, o dabar patvirtino ir oro kovos universalumą.
Turkija taip pat parodė stiprų pramoninį pagrindą, nes „Baykar“ yra vienas didžiausių dronų eksportuotojų pasaulyje. Projektas finansuojamas iš pačios įmonės lėšų, o vietinių ginklų integracija stiprina šalies savarankiškumą.
Ar tai naikintuvų pabaiga?
Šis įvykis nereiškia, kad pilotuojami naikintuvai staiga tampa praeitimi. Jie dar ilgai bus oro pajėgų stuburas dėl žmogaus patirties, intuicijos ir atsakomybės sprendžiant sekundžių dalimis.
Vis dėlto ignoruoti pokyčio neįmanoma, nes Turkija praktiškai parodė, kad dronas gali ne tik remti, bet ir kai kuriose situacijose pakeisti žmogų ore. Tikrasis išbandymas ateis realiose kovose, kur trukdoma ryšiams ir veikia intensyvi elektroninė kova.
