Tikriausiai esate girdėję istorijas apie Šaltojo karo šnipus. Tačiau tais laikais nebuvo būtina vykti į kitą pasaulio galą, kad išsiaiškintum priešininkų paslaptis. Juk Maskvoje visą laiką stovėjo JAV ambasada! Ir amerikiečiai žinojo, kad joje šnipinėjama, tik kaip? Pasirodo, net ir paprasta rašomoji mašinėlė buvo tapusi hakerių taikiniu.
JAV ambasada Rusijoje visada buvo žinomas sovietinės žvalgybos taikinys. Pavyzdžiui, 1977 metais ambasadoje kilo gaisras, o atvykę Maskvos ugniagesiai kažkodėl pavogė dalį dokumentų. Na, ne kažkodėl, o todėl, kad jie dirbo KGB. 1979 metais pradėtas statyti naujas ambasados pastatas, o 1985 metais kolonų viduje aptikta pasiklausymo įranga. Ir tokių istorijų – daugybė. KGB nuolat stengėsi išsiaiškinti, kas vyksta JAV ambasados viduje ir, tikriausiai, nemažai išsiaiškino.
„IBM Selectric“ spausdinimo mašinėlė
© Etan J. Tal (CC BY 3.0) | commons.wikimedia.org
JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) žinojo apie šią grėsmę, todėl ambasadoje laisvai nekalbėta strateginiais klausimais. Tačiau ambasadai vis tiek reikia dirbti ir KGB ausys tam trukdo. Charlesas Gandyis, NSA agentas, pasakoja, kad kartą ambasados sienoje buvo aptikta antena. Tai buvo įdomus įrenginys, nes jis ir priėmė signalus, ir juos siuntė. Kam siuntė ir taip aišku, o iš kur gavo? Kažkur ambasadoje turėjo būti kažkoks šnipinėjimo įrenginys, tik kur?
Tai buvo laikai be kompiuterių, todėl imta tyrinėti telefonus. KGB blakėmis jų nesiklausė – telefonų linijas buvo galima perimti labai patogiai ir paprastai. Sienose pasiklausymo įrangos nebuvo. Taigi, NSA surinko visą elektroniką ir nusiuntė ją į JAV išsamesniems tyrimams. Ir šnipo ausis buvo surasta – sovietiniai hakeriai nulaužė net ir spausdinimo mašinėlę.
„IBM Selectric“ įrenginio viduje buvo aptiktos papildomos mikroschemos, kurios registruodavo kiekvieno klavišo paspaudimą, jį koduodavo ir perduodavo bevieliu ryšiu į anteną sienoje. Tuomet ši tą informaciją perduodavo KGB agentams. „IBM Selectric“ mašinėlės buvo elektrinės, tačiau tai vis tiek nebuvo kompiuteris. Panašios technologijos egzistuoja ir šiandien, bet dabar tai – kenkėjiška programinė įranga, o ne papildomi elektronikos prietaisai.
Įdomu ir tai, kad Gandyis dėl šio išradimo nejautė jokių neigiamų emocijų. Jis žinojo, kad tai nėra tik vienapusis puolimas – amerikiečių šnipai taip pat darbavosi itin aktyviai. NSA įvertino sovietų įrangą ir išmoko jos pamokas, todėl tai buvo teigiama patirtis.
