Aštuonių branduolių „AMD Bulldozer“ procesorių, skirtų AM3+ platformai, kristalo plotas yra 315 kv. mm, o jame esančių tranzistorių skaičius siekia 2 mlrd. vienetų.
Būdamas dabartiniu kompanijos flagmanu, procesorius „Intel Core i7-2600K“ taip pat gaminamas pagal 32 nm technologiją, tačiau turi 4 fizinius branduolius, kristalo plotas yra 216 kv. mm, o tranzistorių kiekis – 995 mln. vienetų. Testai rodo, kad „AMD FX-8150“ pralaimi „Core i7-2600K“ vidutiniškai 15 %. Tad kur gi slypi šio ne itin sėkmingo „AMD Bulldozer“ debiuto priežastys?
Kaip teigia vienas iš buvusių AMD inžinierių Cliffas A. Maieras, „AMD Bulldozer“ procesorių problemų priežastis – automatizuotas projektavimo procesas, kuris labiau būdingas „SoC“ (System-on-Chip) sistemoms. Atitinkamai tai lėmė, kad procesoriaus branduoliai yra 20 % didesni ir apie 20 % mažiau spartesni, nei tuomet, kai pagrindiniai procesorių mazgai projektuojami „rankiniu“ būdu.
Tai atitinkamai lemia neefektyvų „tranzistorių biudžeto“ naudojimą: kenčia efektyvumas, nors automatizuoti procesai ir pagreitina procesorių kūrimą. Šaltinio teigimu, tai tapo pagrindine priežastimi, kodėl „AMD Bulldozer“ puikiai atrodo popieriuje, tačiau praktikoje negali tinkamai konkuruoti su „Intel Sandy Bridge“ atstovais atitinkamose svorio kategorijose. Beje, procesorių kristalų ploto didėjimas neigiamai atsiliepia ir procesoriaus savikainai, tad „AMD Bulldozer“, tituluotas kaip išsigelbėjimo priemonė, kompanijai gali tapti dar viena skaudžia finansine patirtimi.
