Daugiau nei prieš 25 metus, naudodami Ia tipo supernovas kaip atstumo matuoklius, astronomai padarė išvadą, kad Visata plečiasi greitėdama. Už šį atradimą, apvertusį ankstesnį supratimą apie Visatos sąrangą, 2011 metais skirta Nobelio fizikos premija. Tačiau dabar grupė mokslininkų pateikė naują analizę, kuria kvestionuoja šią plačiai priimtą išvadą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ia tipo supernovos nutinka, kai sprogsta baltosios nykštukės, kurių masė padidėja ir viršija specifinę kritinę ribą. Jų visų maksimalus šviesis yra labai panašus, todėl jį galima panaudoti atstumo iki galaktikos, kurioje aptinkama supernova, nustatymui. Visgi velnias, kaip žinia, slypi detalėse: įvairūs efektai gali padidinti ar sumažinti maksimalų šviesį, o į juos neatsižvelgus atstumų matavimai tampa netikslūs. Viena iš pataisų – žvaigždės amžius. Naujojo tyrimo autoriai šią pataisą pritaikė supernovoms iš „Pantheon+“ katalogo, kuriame šių sprogimų suirnka daugiau nei 1700. Visiškai netikėtai jie pamatė, kad taip pakoreguoti duomenys nebepalaiko spartėjančios Visatos vaizdo; priešingai, panašu, kad plėtimasis greičiau lėtėja nei spartėja.
Antras tyrėjų argumentas prieš dabartinį standartinį modelį – anizotropija, arba nevienakryptiškumas. Jie patikrino, ar įprastai randamas plėtimosi spartėjimas vienodas visomis kryptimis, kaip teigia standartinis kosmologinis modelis. Paaiškėjo, kad jis nukreiptas daugiausia ta linkme, kuria mes patys judame kosminės mikrobangų foninės spinduliuotės atžvilgiu. Šis greitis yra santykinai lokalus, t.y. vyksta daug mažesniu masteliu, nei Visatos dydis, taigi negali būti susijęs su tamsiąja energija, kuri turėtų būti visuotinė Visatos savybė.
Svarbu turėti omeny, kad šis rezultatas, nors ir labai įdomus, yra pavienis, o kitų tyrėjų analizė rodo, kad Visatos plėtimasis visgi spartėja. Išvadas patikrinti ir atsirinkti tarp prieštaringų rezultatų padės Veros „Rubin“ observatorijos duomenys. Ji artimiausiais metais turėtų aptikti šimtus tūkstančių supernovų.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
