Uranas ir Neptūnas lieka vieni paslaptingiausių Saulės sistemos objektų, nes juos aplankė tik vienintelis erdvėlaivis – „Voyager 2“ – atitinkamai 1986 ir 1989 metais. Jie dažnai vadinami „ledo milžinais“, nes manoma, kad po vandenilio-helio atmosfera jų gelmėse slypi ledinė mantija iš vandens, amoniako ir metano, o pačiame centre – uolinis branduolys. Tačiau naujame tyrime mokslininkai tyrėjai meta iššūkį tokiam pavadinimui: jų skaitmeniniai modeliai rodo, kad Urano ir Neptūno gelmėse gali būti ne ledas, o magmos okeanas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ledinės struktūros modeliai negali paaiškinti kai kurių abiejų planetų magnetinių laukų ir šilumos pasiskirstymo ypatumų. Naujasis modelis siūlo kitokią sluoksnių struktūrą: viršuje – vandenilio-helio atmosfera, perduodanti šilumą į viršutinius sluoksnius ir spinduliuojanti ją į erdvę; po ja – ribinis sluoksnis iš vandenilio, helio, magnio, silicio monoksido ir deguonies; o dar giliau – magmos okeanas iš silikatų, geležies ir vandenilio.
Tyrėjai parodė, kad tokia struktūra atitinka stebimus abiejų planetų spindulius, tankius, gravitacinio lauko detales, inercijos momentus, savąją spinduliuotę ir atmosferų chemines savybes. Visa dermė pasiekiama naudojant vos tris laisvus parametrus kiekvienai planetai. Svarbu dar ir tai, kad šis modelis sukuria sąsają su subneptūnais – dažniausiu egzoplanetų tipu Galaktikoje. Jų spinduliai siekia nuo 1 iki 4,5 Žemės spindulio, šiek tiek mažiau, nei Neptūno. Saulės sistemoje panašios planetos nėra, tad subneptūnų formavimasis ir evoliucija lieka labai paslaptingi.
Tyrėjai teigia, kad nėra aišku, kodėl ledo milžinai ir subneptūnai turėtų iš esmės skirtis vien dėl atstumo nuo žvaigždės; pagrindiniai cheminiai jų bruožai panašūs, o tai gali reikšti, kad abiejų atmosferų chemiją lemia panašūs magmos okeanai. Taigi Uranas ir Neptūnas galėtų tapti prieinamais subneptūnų tyrimo etalonais. Šiuo metu siūlomos net kelios misijos į šias planetas, o ryšys su subneptūnais galėtų gerokai sustiprinti argumentus už jų parinkimą.
Paieška archyve
