Drausti paprasčiau nei leisti

Kodėl lėktuvuose vis dar negalima naudotis mobiliuoju telefonu? Toks klausimas kyla kaskart įlipus į lėktuvą ir išgirdus raginimą išjungti radijo signalus skleidžiančius įtaisus. Nejaugi mobilusis telefonas yra toks pavojingas, kad gali sutrikdyti lėktuvo elektroniką? Tokiu atveju kodėl jie apskritai neuždrausti kaip potencialiai kenksmingi?

Iš tiesų mobiliųjų telefonų poveikis lėktuvų elektronikai nėra ištirtas ir šis procesas bus vilkinamas kuo ilgiau. Nemažai žmonių (10–25 proc.) ir net pilotai telefonų vis tiek neišjungia, nes pamiršta ar nenori to daryti. Ir kas nutinka? Nieko. Iki šiol nė viena lėktuvo katastrofa neįvyko dėl keleivių naudojamų įtaisų sukeltos interferencijos (trukdžių).

Situacija JAV

Oficialiai teigiama, kad telefonais lėktuvuose negalima naudotis dėl to, kad jie gali trukdyti lėktuvo elektronikai ir antžeminėms mobiliojo ryšio stotims.

Abu dalykus paprasta patikrinti, bet niekas nesiima tokių žygių. JAV per 20 pastarųjų metų nei Federalinė aviacijos ministerija (FAA), atsakinga už skrydžių saugumą, nei Federalinė ryšių komisija (FCC), atsakinga už antžeminio ryšio tinklus, neatsakė į tokį gana paprastą klausimą. Vyriausybėms daug lengviau drausti ir nuolat išsaugoti mobiliųjų telefonų poveikio lėktuvams neapibrėžtumą, nei vargti reguliuojant jų naudojimą.

Oro linijoms draudimas naudotis mobiliaisiais telefonais yra palankus

Leidusios kalbėti telefonu skrydžių metu, oro linijos susidurtų su papildomais nepatogumais. Pirmiausia reikėtų atskirti „kalbančius“ keleivius nuo „nekalbančių“ (kaip rūkančius nuo nerūkančių), mat pokalbiai trikdytų aplinkinius. Bendrovėms paranku, kad skrendantys keleiviai negali susisiekti su artimaisiais ant žemės ir jiems papasakoti apie skrydį, sužinoti blogas naujienas (pvz., žuvus artimajam, įvykus kokiam nors teroro išpuoliui ir pan., lėktuvo keleivis gali supanikuoti, imti blaškytis iki skrydžio pabaigos ir taip sukelti nepatogumų kitiems). Taigi draudimas – pigesnis sprendimas. Tačiau net jeigu telefonai ir neigiamai veikia lėktuvų elektroniką, orlaivius galima apsaugoti nuo tokio poveikio ir leisti pokalbius mobiliaisiais. Tačiau drausti yra pigiau. Be to, pelningiau drausti mobilųjį ryšį, bet leisti bendrauti per specialų lėktuve įrengtą ryšio kanalą. Tokiu būdu galima papildomai užsidirbti.

Ryšio tiekėjams skambučiai „iš oro“ nenaudingi

Mobiliojo ryšio tinklai sukurti taip, kad vienu metu vartotojas būtų tik prie kelių stočių, naudojančių skirtingo dažnio signalus. Kalbant iš lėktuvo, visiškai tikėtina, kad telefonas susisieks su keliomis tą patį dažnį naudojančiomis stotimis tuo pat metu, o tai gali sukelti ryšio sutrikimų. Tokių problemų galima išvengti papildomai investavus, tačiau kam tai daryti, jeigu lėktuvuose vis tiek kalbėti telefonu draudžiama?

Niekas nenori prisiimti atsakomybės

Taigi lėktuvai dėl mobiliųjų telefonų greičiausiai nesuges ir nenukris, nors Carnegie Mellon universiteto darbuotojų atlikti tyrimai rodo, kad įvairūs įtaisai trukdo GPS navigatoriams labiau nei manyta anksčiau. Tačiau leidus telefonus laisvai naudoti, duomenų srautas gerokai padidėtų ir drauge padidėtų rizika. Nė vienas pareigūnas ar politikas nenorėtų ant savo pečių nešti tokios atsakomybės naštos. Turint galvoje JAV teismų praktiką, kažkam būtų priteista nemenka suma. Tad geriausia išeitis – besąlygiškai drausti.

Vis dėlto taip delsiant tirti mobiliųjų įtaisų poveikį lėktuvams galima sulaukti liūdnų pasekmių. Tarkim, teroristai gali specialiai bandyti įjungti kuo daugiau radijo signalus siunčiančių įtaisų, mėginti sutrikdyti lėktuvo elektroniką pačiu svarbiausiu momentu (leidžiantis ar kylant) ir sukelti katastrofą. Nesant grėsmei, paprasti žmonės, ypač verslininkai, praranda galimybę bendrauti ir dirbti skrydžio metu. 8 valandų skrydis iš vieno žemyno į kitą pralėktų gerokai greičiau, jeigu būtų galima naudotis mobiliuoju ryšiu, internetu.

Situacija Europoje

Bendra „Airbus“ ir SITA bendrovė „OnAir“ sukūrė sistemą, leidžiančią nevaržomai bendrauti ir keistis duomenimis mobiliuoju ryšiu. Tam galima naudoti įprastus telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius – nereikia jokios specialios įrangos. „OnAir“ įsijungia pakilus į 3000 m aukštį (kad netrukdytų antžeminio ryšio stotims). Telefonais bus galima naudotis praėjus 4 min. po pakilimo, o likus 10 min. iki nusileidimo ryšys bus išjungtas (visą sistemą kontroliuos pilotai).

„OnAir“ visus skambučius nukreipia per palydovą. Nesunku atspėti, kad skambučių kainos bus didelės: maždaug 6,7 Lt/min. ir 1,25 Lt už SMS. Tačiau tai yra tik numatomi tarifai, kurie priklausys nuo operatorių. Lėktuvuose tarifai nebus skelbiami. Kalbėtojams labai įsijautus, vėliau juos gali nemaloniai nustebinti didžiulė sąskaita. Gaunamą pelną dalysis ryšio operatoriai, oro bendrovės ir „OnAir“. Manoma, kad pigių skrydžių bendrovės turėtų ypač susidomėti „OnAir“ sistema, nes jos daugiausia pelno gauna iš papildomų paslaugų. Kita vertus, pigesnius skrydžius renkasi paprasti keliautojai, tad vargu ar norės taip brangiai mokėti už pokalbius.

Šį mėnesį turėtų pradėti skraidyti pirmasis „Air France“ lėktuvas, kuriame bus įrengta „OnAir“ įranga. Vilniaus oro uoste tokių lėktuvų priimti artimiausiu metu nenumatyta. Vėliau mobilųjį ryšį ketina leisti „Ryanair“, BMI, „AirAsia“ bei kitos skrydžių bendrovės.

„OnAir“ tinkamumą patvirtino Europos aviacijos saugumo agentūra. Taigi mitas pagaliau išsklaidytas: mobilusis ryšys lėktuvuose įmanomas ir saugus. Japonija ir JAV nusprendė palaukti iki 2009 metų. Kas tai: nenoras leisti bendrauti ar tiesiog atsargumas?

• Visa „OnAir“ įranga sveria apie 50 kg
• Pilotų kabinoje įrengiamas sistemos valdymo centras (įprastai „OnAir“ valdoma automatiškai, įsijungia pasiekus reikiamą aukštį). Pilotai gali pasirinktinai riboti įeinančius skambučius, SMS žinutes ir t. t.
• Vienas prieigos taškas (picocell) užtikrina 14 pokalbių vienu metu. Jei reikia, galima įrengti papildomą įrangą.
• Specialios antenos, įrengtos viso lėktuvo lubose, skleidžia labai silpną elektromagnetinį lauką. Prie „OnAir“ prisijungę mobilieji telefonai spinduliuoja tik 1 milivato signalą, tuo tarpu praradus ryšį (kylant, skrydžio metu) skleidžiami net 1 vato stiprumo signalai, keliantys daug didesnę riziką.
• Išorinė antena bendrauja su „Inmarsat SwiftBroadband“ palydovu (duomenys perduodami iki 432 kbps sparta).

Analogiškas „OnAir “sistemas kuria ir kitos bendrovės, tad bendravimas skrydžio metu anksčiau ar vėliau bus įmanomas daugumoje lėktuvų. Labiausiai baiminamasi ne dėl saugumo, o dėl požiūrio į kalbėjimo telefonu skirtumų. Juk lėktuvais skrenda įvairių tautybių ir pažiūrų keleiviai. Tai, kas vienam atrodys priimtina ir natūralu, kitam gali pasirodyti įžeidžiama. Tačiau tikimasi, kad ilgainiui susiformuos tam tikras naudojimosi ryšio priemonėmis etiketas, ir visi bus patenkinti.