1957-ųjų kosminis šokas: kodėl niekas to nesitikėjo

Jis mokėjo tik pypsėti, tačiau nepaisant to pirmasis sovietų dirbtinis Žemės palydovas šokiravo Ameriką. Niekas JAV nesitikėjo, kad jį pavyks paleisti. Kaip, beje, ir pačioje Sovietų sąjungoje, rašo Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.

1957 m. spalio 4-osios pavakare, kai palydovas suko antrąjį ratą aplink Žemę, į Sovietų sąjungos ambasados Vašingtone surengtą priėmimą susirinko kelios dešimtys mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Apie tai, kad palydovas, kurį jie planavo paleisti Žemės tyrimo tikslais, jau sukosi aplink planetą, niekas iš jų nežinojo.

Tą penktadienio vakarą mokslininkai buvo pakviesti į ambasadą konferencijos, kuri buvo surengta pažymint Tarptautinius geofizikos metus, pabaigos proga. Nuo 1957 m. liepos iki 1958 m. gruodžio, maksimalaus Saulės aktyvumo metu, mokslininkai ketino tirti jos poveikį Žemės magnetiniam laukui. Ir ne bet kaip, o pasitelkę palydovą, rašo „Spiegel“.

Šiuo įtemptu šaltojo karo etapu bendras mokslinis projektas buvo ypatinga išimtis. Lygiai taip pat, kaip ir iškilmingas priėmimas sovietų ambasadoje: tuomet mokslininkai abiejose „geležinės uždangos“ pusėse darbavosi kurdami naują bombą ir tarpžemynines raketas.

1955 m. Amerikos vyriausybė pareiškė, kad pasitinkant Tarptautinius geofizikos metus JAV ketina paleisti į kosmosą palydovą. Po keturių dienų tą patį paskelbė ir Sovietų sąjunga, niekaip, beje, nekonkretizavusi savo planų. Amerikiečių mokslininkai tikėjosi, kad per priėmimą sovietų ambasadoje jiems pagaliau pavyks šį bei tą sužinoti apie sovietų kosminį projektą. Tačiau jie visiškai nesitikėjo sužinoti tiek daug, teigia savaitraštis.

Šansas Koroliovui: dvi atliekamos raketos

Žinia apie sovietų palydovo paleidimą pribloškė amerikiečius. Mokslininkai iš Sovietų sąjungos sutrikę priiminėjo sveikinimus. Jų atstovas Anatolijus Blagonravovas buvo priverstas prisipažinti, kad beveik 84 kilogramus sveriančiame 58 cm skersmens aliumininiame rutulyje be termometro ir trumpųjų bangų siųstuvo daugiau ničnieko nebuvo.

Palydovas tik pypsėjo – nieko daugiau jis nesugebėjo. Tačiau politinis „mažylio“ ir jo signalų, kuriuos galėjo priiminėti kiekvienas radijo mėgėjas, poveikis buvo triuškinamas, rašo „Spiegel“.

Net Sovietai nesitikėjo tokio efekto, nes palydovas jiems tebuvo greita ir paprasta išeitis iš tuo metu susidariusios keblios padėties. Tarpžemyninės balistinės raketos „R-7“ bandymo metu jos atominės kovinės galvutės maketas, užuot pataikęs į taikinį, sudegė atmosferoje. Jį reikėjo visiškai perdaryti. Buvo dar dvi atsarginės raketos, kurias reikėjo išbandyti iki to laiko, kol inžinieriai perdarinės kovinės galvutės konstrukciją. Sovietai priėmė spontanišką sprendimą: užuot perniek laidžius raketas, jas galima panaudoti palydovo išvedimui į orbitą.

Tačiau suplanuoto dirbtinio dangaus kūno, kuris buvo skirtas Žemės magnetiniam laukui matuoti, tuo metu dar nebuvo. „Kaip visada, Mokslų akademija nesugebėjo pagaminti prietaisų iki numatyto laiko“, – prisimena 96 metų tuometinis raketos „R-7“ valdymo sistemos konstruktorius Borisas Čertokas. Todėl vyriausiasis konstruktorius Sergejus Koroliovas pasiūlė greitosiomis surinkti vieną paprastą palydovą be jokios aparatūros. Priešingu atveju, sakė Čertokas, lūkuriavimas galėjo užsitęsti, ir ko gero amerikiečiai savo palydovą būtų paleidę pirmieji.

Kaip JAV galėjo laimėti lenktynes kosmose ir kodėl tai nepavyko

Lygiai tokį patį sprendimą galėjo priimti ir amerikiečių specialistai – juk 1957-ųjų vasarą, vykdydami savo raketų bandymus, JAV inžinieriai buvo toli pralenkę rusus, tvirtina „Spiegel“. Jiems tereikėjo papildyti savo raketą papildoma pakopa, kuri, kaip ir siūlė Koroliovas, būtų išvedusi palydovą į orbitą.

Tačiau, skirtingai nuo sovietų, amerikiečiai vykdė du atskirus raketinius projektus: visiškai slaptą karinį, kuriam vadovavo vokietis Wernheris von Braunas, ir mokslinį, pavadintą „Vanguard“. Skirtingai nuo karinės raketos „Atlas“, „Vanguard“ raketa nešėja, turėjusi iškelti į kosmosą pirmąjį amerikiečių palydovą, inžinieriams vis pridarydavo problemų. Iki 1958 m. kovo visi jos bandymai pasibaigdavo nesėkme.

1957 m. vasarą Kazachstane, slaptame bandymų poligone, kuris dar nebuvo galutinai įrengtas, sovietiniai raketų inžinieriai patirdavo tokias pat nesėkmes. Karinės paskirties raketa „R-7“ iš pradžių taip pat nenorėjo kilti. 7 iš 8 jos paleidimų prieš iškeliant palydovą buvo nesėkmingi. Ir tik vieną vienintelį kartą, rugpjūčio mėnesį, raketa „R-7“praskriejo virš Sibiro taigos ir pasiekė tikslą Kamčiatkos pusiasalyje, rašo „Spiegel“.

Šuo kosmose

Garantuoti, kad per naują bandymą raketa pakils, inžinieriai negalėjo. Todėl palydovo paleidimo projektas liko įslaptintas iki pat tos akimirkos, kai jis atsidurs Žemės orbitoje. Kad sovietinio palydovo paleidimas į kosmosą JAV sukels tikrą šoką, nesitikėjo nei Chruščiovas, nei Koroliovas. „New York Times“ pranešimą apie palydovo paleidimą išspausdino pirmajame puslapyje.

Kai Chruščiovą pasiekė išsami ataskaita apie amerikiečių reakciją, jis išsikvietė Koroliovą, pasakoja Čertokas. „Dabar vandenilinės bombos mums beveik ir nebereikia. Paleidę nepavojingą palydovą pasiekėme daugiau, nei išbandę vandenilinę bombą“, – sakė Koroliovui generalinis sekretorius.

Pasak „Spiegel“, antrąjį palydovą buvo nuspręsta iškelti prieš pat Spalio revoliucijos metines. Tačiau nebuvo jokios prasmės dar kartą leisti į kosmosą tuščią kapsulę, pasakoja Čertokas. Todėl kilo idėja pasiųsti į kosmosą šunį. Mes net neturėjome techninių brėžinių, juokdamasis pasakojo konstruktorius. Koroliovas tiesiog gamyklos cechuose nurodinėjo inžinieriams, ką ir kur montuoti.

1957 m. lapkričio 3 d. į kosmosą iškeliavo šuo Laika – ir sovietai vėl mėgavosi sėkme, teigia savaitraštis. Apie tai, kad Laika neišgyveno orbitoje nė savaitės, nors sovietai tvirtino priešingai, tapo žinoma tik kur kas vėliau. Pasirodo, netrukus po raketos starto šuo nugaišo nuo šiluminio smūgio.

Iki šios dienos rusų raketų inžinieriai ir kosminių skrydžių istorikai vieningai tvirtina, kad sovietams aplenkti JAV ir pirmiesiems pasiekti kosmosą pavyko išimtinai atkaklaus entuziasto Koroliovo dėka. „Koroliovo mirtis 1966 m. mums buvo žiaurus smūgis“, – sakė Čertokas. Jo vietą užėmęs tuometinis vyriausiojo konstruktoriaus pavaduotojas Vasilijus Mišinas buvo labai talentingas inžinierius. „Tačiau jis neturėjo Koroliovo gebėjimo vadovauti. Taip pat ir tokios įtakos politiniams lyderiams, kokia pasižymėjo Koroliovas“, – sakė jis.