Artėjant visiškam Saulės užtemimui balandžio 8 d. (jis bus stebimas tik Šiaurės Amerikoje) Europos kosmoso agentūros (EKA) vadovaujamas kosminis aparatas „Solar Orbiter“ ir NASA vadovaujamas zondas „Parker Solar Probe“ labiausiai priartės prie Saulės. Jie suvienys jėgas tyrinėdami Saulės sistemą užplūstantį Saulės vėją.Artėjant visiškam Saulės užtemimui balandžio 8 d. (jis bus stebimas tik Šiaurės Amerikoje) Europos kosmoso agentūros (EKA) vadovaujamas kosminis aparatas „Solar Orbiter“ ir NASA vadovaujamas zondas „Parker Solar Probe“ labiausiai priartės prie Saulės. Jie suvienys jėgas tyrinėdami Saulės sistemą užplūstantį Saulės vėją, skelbia EKA.
NASA ir EKA Saulės stebėjimo zondai / EKA iliustracija
Tiek „Solar Orbiter“, tiek „Parker Solar Probe“ skrieja ekscentrinėmis orbitomis, t. y. jie priartėja prie Saulės, kad galėtų ją iš arti apžvelgti, o paskui nuskrenda tolyn, kad jų technika galėtų atsistatyti po intensyvaus karščio ir radiacijos. Šią savaitę pirmą kartą istorijoje abu kosminiai aparatai vienu metu bus labiausiai priartėję prie Saulės.
Saulės plazmos pliūpsnis / NASA
Mokslininkai palygins abiejų misijų surinktus duomenis, kad geriau suprastų Saulės vėjo savybes. Artimiausio priartėjimo prie Saulės metu „Solar Orbiter“ bus už 45 mln. km, o „Parker Solar Probe“ – tik už 7,3 mln. km. nuo įkaitusio dangaus kūno.
NASA ir EKA Saulės stebėjimo zondai / EKA iliustracija
Kadangi šviesa sklinda 300 000 km/s greičiu, per 2,5 minutės ji pasiekia „Solar Orbiter“ prietaisus didžiausio priartėjimo metu, tad jis didele raiška nufotografuos Saulę.
Tuo tarpu „Parker Solar Probe“ prietaisai veikia panašiai kaip mūsų nosis ar skonio receptoriai. Jie tiesiogiai „paragauja“ dalelių ir laukų, esančių netoli kosminio aparato. Šiuo atveju „Parker Solar Probe“ matuos Saulės vėjo daleles, kurios nuo Saulės sklinda daugiau nei milijono kilometrų per valandą greičiu. Nors tai atrodo labai didelis greitis, jis yra daugiau nei 500 kartų mažesnis už šviesos greitį.
„Parker Solar Probe“ atvyksta daug arčiau Saulės, todėl gali tiesiogiai išmatuoti Saulės vėjo savybes, pavyzdžiui, jo tankį ir temperatūrą, arčiau jo susidarymo vietos, kol šios savybės nepasikeitė keliaujant tolyn nuo Saulės“, – pabrėžia Andrejus Žukovas iš Belgijos karališkosios observatorijos, dirbantis prie bendrų stebėjimų.
Dviejų kosminių prietaisų duomenys leis mokslininkams geriau suprasti ryšį tarp Saulės ir jos heliosferos – didžiulio plazmos „burbulo“, kurį ji „pučia“ į kosmosą.
