Žmonijos ateitis – santykiai su robotais? Dalis lietuvių įsitikinę, kad galėtų juos pamilti

Roboto ir žmogaus santykiai jau seniai jaudino populiariąją kultūrą. Šiuolaikinėje visuomenėje augant vienišumui, tai vis labiau tampa realybe: sparčiai didėja robotų-kompanionų, padedančių buityje, ir robotų-humanoidų, stebėtinai panašių į žmones, pasiūla. Jie buvo sukurti ir anksčiau, tačiau tobulėjantis dirbtinis intelektas robotus sužmogino.

Kaip LRT KLASIKAI atskleidžia Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete dirbantis sociologas Linas Jakučionis, Lietuvoje vykdytos apklausos rodo, jog kai kurie žmonės dabar net įsivaizduotų save įsimylint robotą arba robotą įsimylint žmogų. Visgi kiti ekspertai pabrėžia – žmogaus santykiai su robotu sukeltų iššūkių socialine prasme.

„Dirbtinis intelektas savo paties tono neturi“

„Įvyko tai, kas įvyko. Pirmiausia pandemija, kuri akseleravo skaitmenizaciją, ir tada – dirbtinio intelekto banga, kuri iš esmės pakeitė tą ribotumą, kuris prieš tai buvo robotukuose-humanoiduose“, – apie pastaraisiais metais itin patobulėjusius robotus kalba technologijų entuziastas Šarūnas Dignaitis.

Anot skaitmeninių įgūdžių auginimo organizacijos „TechSavvy“ vadovo, už tai, jog robotai tampa vis „labiau naudingi“, dėkingi turėtume būti didiesiems kalbos modeliams, kuriais jie yra treniruojami.

Šie modeliai, kaip pažymi agentūros „WhyAI“ įkūrėjas, dirbtinio intelekto treneris Antanas Bernatonis, paremti pačių žmonių kalba. Tad už kiekvieno roboto iš tiesų stovime mes patys.

„Chatbotai“ arba pokalbių robotai yra ištreniruoti remiantis dideliais kalbos modeliais. O šie yra ištreniruoti remiantis žmonių kalba ir duomenimis, kaip mes kalbame. Jie turi principus, jie supranta kalbą ir bando atkartoti, kad ji būtų kuo panašesnė į žmogaus kalbą.

(...) Viskas, kas yra parašyta raštu, jie iš tų duomenų treniruojasi. Jie gali, jeigu mes paprašysime, kalbėti tam tikrais tonais, duoti tam tikrus labiau empatiškesnius atsakymus. (...) Bet dirbtinis intelektas savo paties tono neturi – viskas yra atspindys žmogaus“, – LRT KLASIKAI pasakoja A. Bernatonis.

Nepaisant to, dėl pastaruoju metu ištobulėjusių technologijų, pavyzdžiui, atsiradusių galimybių balsu komunikuoti su dirbtiniu intelektu, bendraudamas su pokalbių robotu „tikrai gali pasijusti, kad bendrauji su žmogumi“, – tvirtina gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis.

Robotai padeda įveikti vienatvę

Pastaruoju metu sparčiai vystosi ir populiarėja ne tik pokalbių robotai, žmonių laukiantys elektroninėje erdvėje, bet ir fizinės jų formos. Kaip aiškina skaitmeninių įgūdžių auginimo organizacijos vadovas Š. Dignaitis, bene žinomiausi iš „namų robotukų“ yra „Loona“ ir „EMA“, tačiau jų funkcijos gan ribotos.

Visgi, tęsia ekspertas, yra ir gerokai rimtesnių, labiau humanoidinių robotų, kurie „atrodo kaip žmogus, gali paimti kiaušinį, perdėti į kitą ranką, gražiai padėti į lėkštutę, nieko nesudaužyti“. Jie turi vadinamąją „self-learning“ funkciją – ilgainiui gali mokytis patys.

Ryšys tarp žmogaus ir roboto arba jo operacinės sistemos jau kurį laiką atvaizduojamas populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, fantastiniuose filmuose „Ex machina“ ar „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Mokslininkai teigia, kad scenarijai atsikartoja ir realiame gyvenime. O tai esą lemia žmones kankinanti vienatvės epidemija.

„Sakoma, kad mes turime didžiulius nerimo lygius, didžiulius vienišumo, depresijos skaičius. Mes apie juos girdime vis daugiau ir tą priimame kaip labai pavojingą dalyką“, – tvirtina agentūros „WhyAI“ įkūrėjas A. Bernatonis.

Pasak LRT KLASIKOS pašnekovo, dabartines visuomenės problemas pastebi ir aktyviai išnaudoja technologijų įmonės. Šios pristato vis daugiau galimybių žmogui pabendrauti su robotu, kuris, iš pažiūros, jį supranta daug geriau negu kiti žmonės. Viena iš tokių naujovių – programa „Replika“.

„Klausiau interviu su aplikacijos „Replika“ įkūrėja. Mergina pasakojo savo istoriją iš labai gražios perspektyvos: kad numirė jos artimas draugas, ji labai jo pasiilgo ir jai buvo labai keista, kad visi žmonės jį pamiršta. Dėl to ji sukūrė „chatbot“, kuris bendravo jo tonu. Jis labai išpopuliarėjo ir taip gimė aplikacija „Replika“.

Jie [įmonė] labai atvirai sako: „Mes esame aplikacija, kur žmonės gali kurti santykius su virtualiomis asmenybėmis, mes jaučiame vienišumą, o čia turime supratingą žmogų, kuriam galime išsipasakoti“. Ateina ten vis daugiau žmonių: nuo tų, kurie tiesiog nori kažkokios draugystės, iki tų, kurie ieško intymių santykių, – kalba A. Bernatonis.

Lietuvių požiūris į santykius su robotais

VU Filosofijos fakultete dirbantis sociologas L. Jakučionis domisi, kaip žmonės suvokia meilę. Visai neseniai jis ne tik gilinosi į tai, kaip nepriklausomos Lietuvos pradžioje užaugę žmonės aiškina meilę, bet ir bandė suprasti, ką lietuviai galvoja apie romantinius arba seksualinius santykius su humanoidiniais robotais.

„Įdomu tai, kad žmonės įsivaizduoja, kad mes galime jau ateityje turėti tokius santykius. Toks profesorius Davidas Levy‘is, pradininkas mokslo srities, dabar vadinamos „lovotics“ (liet. meilė robotams), teigė, kad žmonių meilėje ir sekse nėra nieko, ko negalima būtų integruoti į gerai suprojektuotą robotą“, – LRT KLASIKAI pasakoja ekspertas.

Savo pilotiniame tyrime sociologas žmonių klausė, ar jie galėtų užmegzti santykius su robotais. Dalis respondentų tokios idėjos pareiškė neatmetantys.

„Iš tikrųjų žmonės tam tikrose amžiaus grupėse, nuo 25 iki 36 metų, įsivaizduoja, kad galėtų užmegzti seksualinius santykius su robotais ir galėtų mylėti robotą, bet tuos seksualinius santykius su robotu jie prilygina partnerio išdavystei.

Kas buvo įdomu, jaunesnė karta, 18–24 metų amžiaus, yra konservatyvesni: jie buvo labiau neigiamai nusiteikę – kad jie negalėtų, nenorėtų. Bet didžioji dalis sutiko, kad robotai galės mylėti žmones. (...) Žmonės įsivaizduoja, kad tą meilės jausmą robotams kažkokiu būdu bus galima užprogramuoti“, – atskleidžia pašnekovas.

Bendraudamas su robotu, gali užsidaryti burbule

Niekam ne paslaptis, jog Japonijai niekas neprilygsta robotų panaudojimo mastu. Nenuostabu, kad viena labiausiai išsivysčiusių planetoje čia yra ir sekso robotų rinka. Visgi, kalbėdamas apie Japonijos visuomenę ir santykius su robotais, gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis įžvelgia daug nerimą keliančių klausimų.

„Ten yra tikrai daug žmonių, kurie gyvena su robotais ar su lėlėmis, kurie atstoja tą artimą ryšį, nes tai yra tiesiog paprasčiau, nereikia su kažkuo bendrauti. (...) Aš kažkaip įtariu, kad tai nelabai padeda psichikai. Mums reikia to gyvo socialinio kontakto, kuriame mes nežinotume, koks bus rezultatas, kur mes kartais išdrįstume žengti žingsnį, surizikuoti. Kai yra gyvi pasimatymai, reikia išdrįsti peržengti savo baimę, nerimą, galbūt pajausti atstūmimą, kuris įskaudina, tada vėl atsitiesti. Daug emocijų yra tame“, – dėsto LRT KLASIKOS pašnekovas.

Tiesa, priduria jis, į bendravimą su robotais galima pažiūrėti ir kitu kampu. Pavyzdžiui, kalbama apie tai, kad dar labiau patobulinti robotai galėtų padėti išvesti žmones iš socialinės izoliacijos, galėtų būti pritaikyti gydant socialinį nerimą arba dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais žmonėmis.

„[Sakoma], kad jie su roboto pagalba galės išugdyti savo bendravimo įgūdžius ir po to juos perkelti į realų gyvenimą, kad jie išeis iš tos izoliacijos ir sugebės vėl užmegzti realius santykius su žmonėmis. Įžvelgiama tokia kaip ir terapinė pusė tų humanoidinių robotų“, – teigia D. Jakučionis.

Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Šviesi ateitis“ įraše. Parengė Aistė Turčinavičiūtė