Padėkite telefoną į šalį ir leiskite sau nuobodžiauti – smegenys nustebins produktyvumu

Nuobodulys yra vienas nemaloniausių jausmų, todėl jo visi kiek įmanoma stengiamės išvengti. Šiandien pagrindinė kovos su nuoboduliu priemonė yra telefonas – pramogos mums pasiekiamos kiekvieną minutę, tik panorėję galime netrukus gauti taip trokštamą dopamino dozę. Tačiau kai tų dozių per daug, pasidarome netolerantiški ramybei, o net ir išmaniojo įrenginio teikiami dirgikliai tampa nepakankami.

Skaitmeninės sveikatos ekspertė Lina Žemaitytė-Kirkman konferencijoje „Login 2023“ kalbėjo apie tai, kodėl per mažai nuobodulio mums kenkia.

Visi esame pažįstami su nuoboduliu – šiuo labai nepatogiu jausmu, nuo kurio nuolat norime pabėgti. Šis jausmas naudojamas ir kaip bausmės forma, su juo daugelis susipažino vaikystėje, kai, siekdami priversti vaiką apgalvoti savo veiksmus, tėvai apribodavo pramogas.

Su juo dažnai susiduria ir vieniši žmonės, kiekvieną mėnesį milijonai interneto vartotojų ieško „Google“ atsakymo, kaip išvaikyti nuobodulį.

„Nuobodulys nėra malonus jausmas, niekas nenori nuobodžiauti, niekas nenori būti nuobodus. Visi nori nuo to jausmo pabėgti, yra netgi tinklalapių, skirtų nuoboduliui užmušti.

Šiais laikais mes jau galime niekada nenuobodžiauti, jeigu nenorime, nes pramogos yra su mumis visada – mūsų kišenėse. Bet aš noriu pasakyti, kad visiškai pabėgti nuo nuobodulio iš tikrųjų nėra gerai mums. Jeigu išmoktume toleruoti nuobodulį ir nebėgti nuo jo į skaitmeninę stimuliaciją ir skaitmeninį dopaminą, taptume kūrybingesni, gebėtume geriau susikaupti, sudėtingi dalykai taptų paprastesni ir mes netgi taptume geresnėmis savo versijomis“, – kalbėjo L. Žemaitytė-Kirkman.

Smegenys nori, kad nuolat veiktume ką nors naudingo

Yra vienas dalykas, kuris smegenims rūpi labiausiai, sako ekspertė. Tai – išgyvenimas. Turbūt nesate susimąstę apie tai, kad šis instinktas glaudžiai susijęs su tuo, kodėl mums nepatinka nuobodžiauti.

Daugeliui žinoma, kad emocijos taip pat turi svarbų vaidmenį išgyvenimui. Pavyzdžiui, baimė reikalinga tam, kad bėgtume nuo pavojaus, liūdesys mus moko nekartoti tų pačių klaidų. Nuobodulys mums pasako, jog kad ir ką veikiame tuo metu, neišnaudojame savo neuronų pačiu geriausiu būdu.

Smegenys bando mums pasakyti, kad turėtume su savo laiku nuveikti ką nors geriau – išmokti ką nors naujo, kas padėtų mums išlikti.

„Smegenys mus moko, motyvuoja ir disciplinuoja. <...> Kai mes darome ką nors, kas mums teikia naudos, išsiskiria dopaminas. Tai yra laimės hormonas, jį smegenys išskiria, kai padarome ką nors, kas padeda mums išgyventi. Kai valgome kaloringą maistą, kai mylimės, kai pasiekiame išsikeltus tikslus – išsiskiria dopamino dozė.

Tačiau dopaminas gali išsiskirti ir kitais būdais. Paprasčiausia – gavus narkotikų arba skaitmeniniu būdu“, – teigė L. Žemaitytė-Kirkman.

Bet kas, kas yra nauja, suteikia dopamino dozę

Kaip išmanieji įrenginiai prisideda prie dopamino išsiskyrimo smegenyse? Įsivaizduokite, kad veikiate ką nors, kas jums kelia nuobodulį, pavyzdžiui, sėdite neįdomioje prezentacijoje ar paskaitoje, iš kurios neturite galimybės išeiti. Smegenys ima šaukti, kad tai visiškai nenaudinga jūsų išgyvenimui, reikia daryti ką nors naujo, įdomaus, kas padėtų.

Kad tą šauksmą nuramintume, dažniausiai renkamės paprasčiausią kelią. O paprasčiausias kelias dažniausiai yra tiesiog išsitraukti telefoną, nes juk visuomet yra laiškų, į kuriuos reikia atsakyti, visuomet galima pažaisti žaidimų arba panaršyti po socialinę mediją.

Ar tai nauja kūrybinga idėja, ar naujas, dar nematytas vaizdo įrašas apie kačiukus – bet kas, kas yra nauja, išprovokuoja dopamino išsiskyrimą. Todėl daugeliu atvejų, kai mums nuobodu, traukiame iš kišenės išmanųjį telefoną ir pamaloniname save nauja dopamino doze. Galiausiai tai virsta nesibaigiančiu ciklu, telefonas tampa pagrindiniu išsigelbėjimu.

„Kas nutinka? Mes nebeturime nuobodžių akimirkų savo gyvenime, mes taip įpratę būti nuolat stimuliuojami, nuolat gauti naujos informacijos, bendrauti, visą laiką būti prisijungę, kad nebesame pajėgūs toleruoti nuobodulį. Kitaip tariant, nebegalime toleruoti... poilsio, ramybės, tylos“, – įvardijo ekspertė.

Esame priversti nuolat didinti dozę

Kai trūksta nuobodulio, nutinka du dalykai, sako ji. Viena vertus, kaip jau minėta, mažėja mūsų tolerancija nuoboduliui. Vadinasi, net ir 20 sekundžių be jokių dirgiklių pasidaro per ilgas laiko tarpas.

Kitas dalykas – mums nuolat reikia didinti dozę, kad gautume tą patį stimuliacijos lygį. Kitaip tariant, norime vis daugiau dirgiklių. Kas tuomet nutinka?

L. Žemaitytės-Kirkman aiškinimu, kai „TikTok“ apklausė savo vartotojus, paaiškėjo, kad 30 proc. jų atrodo, jog vaizdo įrašai kelia tam tikrą stresą, nes yra per ilgi ir nuobodūs. 60 sekundžių laukti kulminacijos? To jau per daug, mums dirgiklių reikia greičiau.

„Trečdalis vaizdo įrašų stebėtojų internete prisipažįsta, kad įrašus žiūri dvigubu greičiu, kad kuo greičiau nueitų iki esmės“, – sako ekspertė.

Kadangi mums reikia vis daugiau stimuliacijos dozių, nenuostabu, jog geriausias to šaltinis yra telefonas. Tačiau jau net ir jo nebeužtenka – atrodo, kad viską, kas ten yra, mes jau matėme.

Geriau pakratyti save elektra nei nuobodžiauti

Mes taip stipriai negalime pakęsti ramybės ir nuobodulio, kad esame pasiryžę netgi save žaloti. Virdžinijos universiteto mokslininkai atliko vieną tyrimą, per jį savanoriams buvo pasiūlyta dalyvauti „mąstymo perioduose“. Asmenys buvo apgyvendinti menkai įrengtuose kambariuose ir paprašyti padėti savo daiktus, tarp jų ir telefonus, rašiklius ir t. t.

Dalyviams buvo pateiktas vienas iš dviejų testų, kurie truko nuo 6 iki 15 minučių. Vieniems liepta galvoti apie ką tik nori, kiti rinkosi iš kelių pasiūlymų, pavyzdžiui, galvoti apie išėjimą pavalgyti ar sportą, ir planavo, kaip jie apie tai mąstys per šį laikotarpį.

Vėliau tyrėjai paprašė savanorių įvertinti savo patirtį 9 balų skalėje, kuo didesnis skaičius – tuo maloniau praleistas laikas. Abiejose grupėse maždaug 50 proc. žmonių nepatiko tokia apmąstymų patirtis, jie nurodė, kad malonumo lygis buvo apie skalės vidurį arba mažesnis.

Tuomet mokslininkai nusprendė padaryti dar vieną žingsnį į priekį. Komanda 15 minučių paliko dalyvius vienus laboratorijos kambaryje, čia jie galėjo paspausti mygtuką ir papurtyti save elektros šoku, jei to norėjo. Rezultatai pribloškė mokslininkus: nors prieš tai visi dalyviai teigė, jog sumokėtų pinigų, kad išvengtų elektros šoko, net 67 proc. vyrų ir 25 proc. moterų pasirinko save pakratyti iškrova, užuot ramiai sėdėję ir galvoję.

Jeigu neras išorėje, smegenys stimulų ieškos viduje

L. Žemaitytė-Kirkman pabrėžė, kad nors mes turime efektyvių įrankių, kaip visada išvengti nuobodulio, iš tikrųjų turėtume mažinti stimulų skaičių ir didinti savo toleranciją ramybei. Kodėl?

Pirmas dalykas, kas nutinka, kai iš savo aplinkos pašaliname dirgiklius, yra tai, kad smegenys jų vis tiek ieškos, nes jos sutvertos taip daryti. Jeigu dirgiklių nėra išorėje, smegenys stimulų ieškos savyje. Būtent tuomet atsiveria kūrybiškumas. Turite dvi idėjas, jas sujungiate ir gaunate šį tą naujo. Tik reikia duoti smegenims laiko tai apdoroti.

Kūrybiškumui reikia erdvės, todėl smegenys neturėtų būti apkrautos darbų sąrašais ir elektroninio pašto laiškų turiniu. O kai būna labai nuobodu, smegenys pradeda kurti kūrybines sąsajas pačios, todėl ne visada nykios konferencijos yra laiko švaistymas.

„Kitas dalykas yra susikaupimas. Čia paradoksas, nes tam, kad pabėgtumėte nuo nuobodulio, turite jį įsileisti ir išmokti būti su juo, užuot nuolat ieškoję naujų prasiblaškymo būdų.

Jeigu išmoksite labiau toleruoti nuobodulį, gebėsite geriau susikaupti ir geriau atlikti sudėtingus dalykus. Jei kiekvieną nuobodžią minutę ieškosite stimuliacijos savo telefone, jūsų smegenys nebetoleruos nuobodulio. Deja, tačiau bet koks darbas, kuris mums vertingas ar ką nors reiškia, būna nuobodus, o smegenys to netoleruoja. <...> Tuomet darydami darbą pradedate ieškoti dirgiklių ir tai sukuria visą domino efektą, nes darbo produktyvumas griūva“, – konferencijoje kalbėjo ekspertė.

Neplanuokite kiekvienos gyvenimo minutės

Žinoma, greitai tokių įpročių pakeisti neišeis: kaip negalite visada sėdėję ant sofos staiga bėgti maratono, taip ir šiuo atveju nepavyks iškart atsisakyti visų dirgiklių ir tapti neįtikėtinai kūrybiškiems. Nuobodulį reikia įsileisti po truputį ir mokytis jį toleruoti.

L. Žemaitytė-Kirkman patarė praktikuoti dėmesingumą (angl. mindfulness), tačiau nebūtinai iš meditacijos pusės, yra ir kitų su tuo susijusių praktikų. Taip pat svarbu rasti būdų, kaip save apdovanoti, jie turi būti ne skaitmeniniai.

Be to, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kodėl jums nuobodu. Jeigu niekada niekas nesudomina, viskas atrodo įgrisę, tai greičiausiai jūsų gyvenime vyksta kas nors tokio, ko naujas vaizdo įrašas apie kačiukus nepataisys. Galbūt trūksta pilnatvės jausmo, iššūkių, naujų karjeros posūkių?

Kadangi skaitymas taip pat šiais laikais pasidaręs nuobodžiu užsiėmimu, ekspertė patarė būtent tai ir daryti – skaitymas padės didinti savo toleranciją nuoboduliui ir gebėjimą susikaupti.

„Jūs neprivalote suplanuoti kiekvienos savo dienos minutės, klausytis tinklalaidžių ar žinių. Išeikite pasivaikščioti be telefono. Galbūt kartais papietaukite be telefono? Kad sukurtumėte tam tikras ribas, galbūt vakare telefoną padėkite į šalį prieš eidami į lovą. Duokite savo smegenims laiko įprasminti tai, kas nutiko per dieną“, – rekomendavo L. Žemaitytė-Kirkman.