Kokios galėtų būti realios kibernetinio karo pasekmės, ypač jei lygintume jį su tikruoju karu, liejantį kraują ir sėjantį mirtį? Visi, kurie domisi technologijų raida ir karyba, šią pranašystę girdėjo jau seniau nei prieš dešimtmetį – artėja kibernetinis karas. Nors seniai apibūdintas ir seniai laukiamas kompiuterinis konfliktas dar neprasidėjo, prognozės tampa vis grėsmingesnės.Kokios galėtų būti realios kibernetinio karo pasekmės, ypač jei lygintume jį su tikruoju karu, liejantį kraują ir sėjantį mirtį? – klausia dienraštis „The International Herald Tribune“.
Visi, kurie domisi technologijų raida ir karyba, šią pranašystę girdėjo jau seniau nei prieš dešimtmetį – artėja kibernetinis karas. Nors seniai apibūdintas ir seniai laukiamas kompiuterinis konfliktas dar neprasidėjo, prognozės tampa vis grėsmingesnės: priešiškos valstybės užpuolimas pasitelkus intelektinius ir kompiuterinius resursus, jos bankų ir bendrovių sunaikinimas, valstybės valdymo organų veiklos dezorganizacija, telefonų ir kitų komunikacijos tinklų išjungimas ir t. t.
Pasak dienraščio, egzistuoja į SCADA sistemą panašios pramoninės nuotolinio valdymo technologijos, kurios užtikrina distancinį stebėjimą ir įvairių civilinių objektų (pavyzdžiui, dambų) bei gamybos linijų nuotolinį valdymą. Todėl saugumo ekspertai mūsų vaizduotėje jau piešia teroristus, klaviatūros paspaudimais nutraukiančius gamybą cechuose ir atveriančius šliuzų vartus, pasmerkiančius pražūčiai nuo potvynio ištisus miestus, teigia dienraštis.
Tačiau kokie iš tikrųjų galėtų būti kibernetinio karo padariniai, ypač jei lygintume juos su tikru karu? Ir ar apskritai yra šansų, kad toks karas kada nors gali prasidėti? – klausia „The International Herald Tribune“.
Saugumo ekspertai tvirtina, kad Kinija jau seniai stebi JAV kompiuterių tinklus ir periodiškai tikrina jų atsparumą. JAV Kongresui 2007 m. pateiktoje Pentagono ataskaitoje teigiama, kad Kinijos kariškiai investuoja dideles lėšas į elektroninę gynybą ir įvairias kibernetines kontrpriemones. Ataskaitoje sakoma, kad Kinijos kariuomenė operacijas kompiuterių tinkluose laiko „itin svarbiu elementu siekiant „elektromagnetinio viešpatavimo“ pirminėje konflikto stadijoje“.
Ginkluojasi ir Jungtinės Valstijos: JAV kibernetinės erdvės (Cyberspace Command) gynybai vadovaujantis Robertas Elderis neseniai reporteriams Vašingtone pareiškė, kad jo naujasis padalinys, kurio pagrindinė paskirtis – kariuomenės duomenų, kompiuterių tinklų ir jų valdymo apsauga – mokosi, kaip išvesti iš rikiuotės priešininko kompiuterių tinklus ir prasiskverbti į jo duomenų bazes.
„Mes norime išmokti nokautuoti juos jau pirmajame raunde“, – generolo R. Elderio žodžius cituoja svetainė „Military.com“.
Kibernetinis konfliktas panaudojant visus turimus resursus gali sukelti „milžiniškas pasekmes“, tvirtina kompiuterinio saugumo srityje besidarbuojančios firmos „Arbor Networks“ specialistas Danny McPhersonas. Pasak jo, jei įsilaužėliai įveiktų pramonines valdymo sistemas, tai sukeltų iš tikrųjų didelį pavojų. O konsultacinės bendrovės „Safe Harbor“ vykdomasis direktorius Paulas Kurtzas aiškina, kad didelio masto problemas sukeltų prieš patį internetą nukreiptos atakos, pavyzdžiui, jei taikinyje atsidurtų pirminiai DNS serveriai.
Kadangi savo pirštus ant „skaitmeninio mygtuko“ laiko daug šalių, savaime suprantama, kad tai sudaro galimybes kilti skaitmeniniam konfliktui, kurį pradėtų nežinomas agresorius arba tiesiog techninis gedimas, teigia dienraštis.
Tačiau, pasak McPhersono, užuot galvojus apie „skaitmeninį Pearl Harborą“, kurį taip dažnai pranašauja specialistai, reikia atsižvelgti į tai, kad kibernetinis karas bus kur kas klastingesnis ir sudėtingesnis. Pavyzdžiui, reikės susitaikyti su tuo, kad neveiks tam tikros sistemos dalys arba teks su nepasitikėjimu vertinti gaunamą informaciją.
Kokias formas beįgautų kibernetinis karas, dauguma specialistų yra tos nuomonės, kad tai, kas įvyko Estijoje gegužės mėnesį, negalėtų būti laikoma tokio konflikto pavyzdžiu, rašo „The International Herald Tribune“. Akivaizdu, kad kibernetines Estijos atakas išprovokavo įtampa, kilusi dėl šios šalies valdžios sprendimo perkelti sovietinės epochos karinį paminklą. Estijos atstovai iš pradžių apkaltino Rusiją surengus šias atakas. Jie darė prielaidą, kad internetinės bankininkystės paslaugos ir prieiga prie valstybės įstaigų skelbiamų duomenų buvo blokuojamos iš Rusijos valstybinių kompiuterių tinklų.
Kremlius paneigė nuskambėjusius kaltinimus, o Estijos valdžia ilgainiui pritarė prielaidai, kad šias atakas galėjo surengti techniškai „pasikaustę“ aktyvistai. Vadinamieji „haktyvistai“ panašius išpuolius vykdo jau ne vienerius metus. Tačiau daugelis kompiuterių saugumo specialistų ir žiniasklaidos priemonių iš pradžių skaitmenines Estijos kompiuterių tinklų atakas įvertino kaip seniai lauktą naują konfliktų istorijos puslapį, nors panaudotos technologijos ir priemonės anaiptol nebuvo naujos. Panašius išpuolius gali surengti ir pavienės įsilaužėlių grupuotės, o ne tik didelės ir galingos valstybės, teigia dienraštis.
Berklyje dirbančio kompiuterių saugumo eksperto Rosso Stapletono – Grayaus žodžiais kibernetinė Estijos ataka galėjo sukelti realų pavojų ir pačiai Rusijai. „Šie įvykiai galėjo turėti ir kitokį aspektą bei atitinkamas pasekmes. Būti pagautam už rankos nusikaltimo vietoje – pakankamas pagrindas pradėti karinę eskalaciją“, – tvirtina jis.
Su tuo sutinka ir kiti ekspertai: anot jų, kibernetinių atakų rengimas valstybėms yra pernelyg didelė rizika: „Rusai – ne kvailiai“.
Tačiau net jei kada nors internete kiltų kibernetinis konfliktas, o į jį įtrauktos šalys panaudotų visas įmanomas priemones, tokio karo padariniai nė iš tolo neprilygtų tikram karui. „Jei jums iš rankų iškristų porcelianinė vaza, tai jos šukes būtų labai sunku surinkti ir suklijuoti, – tvirtina Niuhempšyro universiteto mokslininkas Andrew MacPhersonas. – Tuo tarpu kibernetinė ataka labiau primena sudraskytą paklodę. Ją vėl galima susiūti iš skutų.“
Būtent dėl to kompiuterių saugumo ekspertas Kevinas Poulsenas, rašantis leidiniui „Wired news“, sako sunkiai įsivaizduojantis tuos pavojus, kuriuos kiti įžvelgia iš užsienio rengiamose kibernetinėse atakose.
„Tai ką, jie paleis tuos savo mirtinus virusus, o po to išsilaipins mūsų pakrantėje ir žygiuos gilyn į šalį nesulaukdami jokio pasipriešinimo, nes mes turėsime išvalyti ir perkrauti savo kompiuterius?“ – klausia jis.
Iš tikrųjų Jungtinės Valstijos, nors ir visiškai atsitiktinai, bet jau yra pasiruošusios kibernetinėms atakoms, rašo „The International Herald Tribune“. Tai susiję su tuo, kad kiekvieną dieną susiduriama su tinklų pažeidimais, virusų antpuoliais ir gedimais. Vietų, kur kompiuteris yra toks svarbus, kad jo gedimas sukelia visišką paralyžių, tėra nedaug, teigia dienraštis.
Rusijos kosmoso inžinieriai kelias dienas milžiniškomis pastangomis remontavo sugedusius Tarptautinės orbitinės stoties kompiuterius, kurie padeda teisingai ją orientuoti kosminėje erdvėje. Jeigu jiems nebūtų pavykę to padaryti, įgulai būtų tekę laikinai palikti stotį.
Yra ir kur kas žemiškesnių palyginimų, rašo dienraštis. Kartą dėl palydovo gedimo NASA kosminiame centre Floridoje nustojo veikusi atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistema. Lankytojams bilietus pardavinėjantis darbuotojas mikliai išsprendė šią problemą – jis ranka ėmėsi išrašinėti čekius. Galų gale žmonės – ne kompiuteriai. Kai kas nors vyksta ne taip, mes ne gendame, o pradedame ieškoti išeities: improvizuojame, taisome techniką. Ir išrašinėjame čekius, rašo „The International Herald Tribune“.
