Kosminiai kaimynai: 6 įdomūs faktai apie Venerą

Venera yra karštas ir pragariškas pasaulis. Šią Žemės dydžio planetą būtų galima laikyti mūsų dvyne, jei ne tiršta, nuodinga atmosfera ir paviršiaus temperatūra, kurioje galėtų išsilydyti švinas.

Nepaisant tokių kraštutinumų, mokslininkai jau seniai svarstė, ar organizmai galėtų egzistuoti viršutiniuose Veneros debesų sluoksniuose, kur yra palankesnės sąlygos. Prieštaringi duomenys rodo, kad antra planeta nuo Saulės vis dėlto gali ne taip jau smarkiai skirtis nuo gyvybę turinčios Žemės.

Štai 6 įdomūs faktai apie pragariškąją Venera.

Kodėl Venera?

Pasak NASA, šiuolaikinis Veneros vardas kilęs iš senovės romėnų meilės ir grožio deivės. Po Saulės ir Mėnulio Venera yra trečias pagal ryškumą objektas Žemės danguje, todėl žmonės apie ją žinojo nuo neatmenamų laikų.

Senovės graikai Venerą pavadino savo meilės deivės Afroditės vardu, o senovės egiptiečiai planetą pavadino deivės Izidės vardu. Kiti Veneros vardai: Astarte (finikiečių), Fria (saksų), Ištar (šumerų) ir Jīnxīng (kinų).

Kitokie debesys

Venera, kaip ir Žemė, yra uolėta planeta. NASA duomenimis, Veneros skersmuo yra 12 100 km, tad ji tik šiek tiek mažesnė už mūsų planetą. Nepaisant to, jos masė sudaro apie 80 proc. Žemės masės.

Veneros vidinė sudėtis gana panaši į Žemės: abi planetos turi geležinį branduolį, apsuptą karštų uolienų mantijos ir plonos išorinės plutos.

Veneros paviršių dengia įvairios geologinės struktūros, pavyzdžiui, kalnai, slėniai ir ugnikalniai. Ji netgi turi žemynus primenančių bruožų, įskaitant Australijos dydžio uolėtą aukštumų sritį, vadinamą Ishtar Terra, netoli šiaurės ašigalio, ir dar didesnę, Pietų Amerikos dydžio sritį, vadinamą Aphrodite Terra, besidriekiančią per pusiaują.

NASA duomenimis, Veneros atmosferoje daugiausia anglies dioksido, joje yra storų nuolatinių debesų, sudarytų iš sieros rūgšties. Dėl to paviršiuje susidaro daugiau nei 90 kartų didesnis slėgis nei Žemėje, o paviršiaus temperatūra siekia beveik 482 laipsnius pagal Celsijų.

Ugnikalnių planeta

Veneroje yra labai mažai matomų smūginių kraterių, o tai rodo, kad jos paviršius yra palyginti jaunas. Daugėja įrodymų, kad mūsų artimiausia planetos kaimynė tebėra geologiškai aktyvi, su iš dalies išsilydžiusia mantija, judančiomis tektoninėmis plokštėmis ir išsiveržusiais ugnikalniais.

Tyrimas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama keistiems signalams, sklindantiems iš Veneros ugnikalnio, vadinamo Idunn Mons, skatina jaudulį dėl būsimų misijų į artimiausią Žemės kaimynę.

Jau seniai žinoma, kad Venera yra nusėta ugnikalniais. Tačiau iš Žemės neįmanoma pasakyti, ar jie vis dar trykšta lava, nes tiršta ir miglota Veneros atmosfera viską užgožia.

Dabar mokslininkų grupė, remdamasi senų orbitinių palydovų misijų archyviniais stebėjimais ir eksperimentinių darbų, atliktų Žemėje, rezultatais, įrodinėja, kad 1,5 km aukščio ir 125 km pločio Idunn Mons per pastaruosius kelis tūkstančius metų buvo aktyvus ir greičiausiai tebėra išsiveržęs šiandien.

Ar toli nuo Saulės?

Venera nuo Saulės nutolusi vidutiniškai 108 mln. km atstumu – tai lygu maždaug 70 proc. atstumo tarp Žemės ir Saulės.

Veneros metų trukmė yra 225 Žemės dienos, bet kadangi mūsų giminingas pasaulis aplink savo ašį sukasi itin lėtai, dienos ilgis Veneroje yra ilgesnis nei metai pas mus – 243 dienos. Saulė Veneroje pateka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes planeta sukasi priešinga kryptimi nei mūsų planeta.

Planetą tyrinėjo ir zondai

Nuo XX a. vidurio žmonės siuntė daugybę zondų, kurie skriejo pro Venerą ir nusileido ant planetos paviršiaus.

Pirmasis kosminis aparatas, sėkmingai praskridęs pro kitą planetą, buvo 1962 m. rugpjūčio 27 d. JAV paleistas „Mariner 2“, kuris, NASA duomenimis, priartėjo prie Veneros per 34 760 km atstumą.

Davinci+ misijos nusileidimo planas / GSFC/NASA

Pagal Sovietų Sąjungos programą „Venera“, kuri truko nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki aštuntojo dešimtmečio, Veneroje sėkmingai nusileido 10 zondų ir perdavė duomenis iš Veneros paviršiaus. 1970 m. paleistas „Venera 7“ buvo pirmasis robotas, nusileidęs ant kitos planetos ir grąžinęs duomenis, tačiau, pasak agentūros, jis išsilaikė tik 23 minutes, kol pasidavė pragaro sąlygoms.

NASA kosminis aparatas „Magellan“ 1990-aisiais skriejo aplink Venerą ir išsamiai kartografavo jos paviršių, o Europos kosmoso agentūros (ESA) kosminis aparatas „Venus Express“ nuo 2006 m. tyrinėjo planetą iš orbitos. Galiausiai Japonijos „Venus Climate Orbiter“, dar žinomas kaip „Akatsuki“, nuo 2015 m. tiria planetos atmosferą, rašo „Live Science“.

Vis dėlto Venera, palyginti su tokiomis planetomis kaip Marsas, yra palyginti menkai ištirta. Tačiau netolimoje ateityje Venerą aplankys daug naujų kosminių aparatų, įskaitant būsimas NASA misijas „Deep Atmosphere Venus Investigation of Noble Gases, Chemistry and Imaging“ (DAVINCI) ir „Venus Emissivity, Radio Science, InSAR, Topography and Spectroscopy“ (VERITAS).

ESA taip pat planuoja 2030-aisiais paleisti Venerą tyrinėjantį zondą „EnVision“.

Gyvybė Veneroje?

Nors Veneros paviršius jau seniai laikomas nedraugišku gyvybei, mokslininkai spėja, kad tam tikros gyvybės formos galėtų išgyventi viršutiniame debesų sluoksnyje, kur vidutinė temperatūra yra 30 C. Šiai galimybei buvo suteiktas didelis postūmis 2020 m., kai astronomai paskelbė, kad šiame viršutiniame debesų sluoksnyje aptiko cheminę medžiagą, vadinamą fosfinu.

Fosfinas yra labai paprasta molekulė, kurią Žemėje gamina tik gyvi organizmai ir žmogaus veikla. Jokie žinomi negyvosios gamtos procesai negalėtų lengvai paaiškinti fosfino buvimo Veneroje. Tačiau šis atradimas neapsiėjo be ginčų, nes kiti mokslininkai teigė, kad aptikimas gali būti klaidingas arba kad Veneroje gali vykti nežinomas procesas, kurio metu susidaro fosfinas.

Vėlesnėse fosfino paieškose jo nebuvo aptikta tokiais pat kiekiais kaip pirminio atradimo metu, tad kol kas teiginiai apie gyvybę Veneroje lieka viliojantys, bet neįtikinami.