Prancūzų astrofizikė apie gyvybę Visatoje ir Stepheno Hawkingo perspėjimą – nėra beveik jokios tikimybės, kad pas mus atkeliaus ateiviai

Tarp milijardų kitų galaktikų neabejotinai egzistuoja ir kitos gyvybės formos, tik vargu, ar mūsų civilizacijai nusišypsos sėkmė jas pažinti. Taip mano prancūzų astrofizikė profesorė Francoise Combes. Ji visą savo gyvenimą paskyrė kitų galaktikų analizavimui ir naujų Visatos atradimų paieškoms – jos darbai padėjo geriau suprasti, kaip formuojasi žvaigždės ir galaktikos. Už savo įkvepiantį indėlį į astrofiziką mokslininkė buvo apdovanota UNESCO ir „L'Oreal Baltic“ programoje „Moterims moksle“.

„Fundamentaliosios astrofizikos srityje mūsų tyrimai padeda didinti žmonijos žinias apie Visatą, geriau suprasti mūsų kilmę ir apsvarstyti galimą kitų gyvybės formų egzistavimą, – sako profesorė F. Combes. – Mokslo bendruomenė pasitelkia išradingus modelius, siekdama išgvildenti daugybę neišspręstų galvosūkių, pavyzdžiui, tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos egzistavimą. Atsakymai neabejotinai pakeis pagrindinius Visatos dėsnius.“

Su portalu LRT.lt mokslininkė pasidalino savo įžvalgomis apie gyvybę kitose planetose ir klausimais apie Visatą, nes jie iki šiol labiausiai neduoda ramybės.

– Ar mes esame vieni Visatoje?

– Mes žinome, kad yra daug egzoplanetų, jų matėme jau apie 6 tūkstančius, jos labai skirtingos. Šios egzoplanetos yra santykinai netoli Saulės sistemos, tačiau mūsų pačių galaktikoje – Paukščių Take – tokių turėtų būti apie 300 milijardų. Mums matomoje Visatoje yra 2 trilijonai galaktikų, todėl planetų skaičius net nesuvokiamas.

Mes nesame vieni Visatoje, nesame kažkuo ypatingi. Kažkas tikrai dar turi egzistuoti, kitur taip pat yra gyvybė.

Tačiau kodėl mes nesugebėjome užmegzti kontakto su kažkuo ar apsikeisti kokiais nors signalais? Dėl neapsakomai didelių atstumų. Netgi su netoli Saulės esančiomis planetomis užmegzti kontaktą užtruktų metų metus. Jeigu planeta, tokia kaip Žemė, yra kitoje galaktikoje, pasiųsti žinutę jai užtruktų 200 tūkst. metų.

Mes esame pasiuntę žinutes, jeigu jie padarė tą patį, kol jos nukeliaus, gali užtrukti tūkstančius ar net milijonus metų. Esame įsitikinę, kad kažkas turėtų egzistuoti, yra gyvenamų planetų, tačiau jos pernelyg toli, todėl laikas, per kurį galime užmegzti kontaktą, yra itin ilgas.

– Kaip manote, ar mums apskritai kada nors pavyks susipažinti su gyventojais iš kitų planetų?

– Tiesą sakant, taip, tačiau sutikti bakterijų ar kitokių mikroorganizmų iš svetimų planetų tikimybė yra didesnė nei kokių nors gyvūnų ar kažko panašaus į žmones. Taip paprasčiau, todėl tų gyvybės formų ieškoma ir pačioje Saulės sistemoje. Tai – mūsų namai, viskas yra arti, galime keliauti į Marsą ir t. t.

Žinome, kad Jupiteris turi palydovų, kuriuos dengia ledas, o po juo yra skysto vandens, kuris kartais patenka į paviršių. Egzistuoja tikimybė, kad tame vandenyje yra kokių nors bakterijų arba labai elementarių gyvybės formų. Siunčiame misiją „Zeus“, kurios metu bus tiriamas Jupiteris ir jo palydovai. Tuomet pamatysime, ar ten yra kokios nors gyvenamos zonos. Žinoma, tai nebus labai išsivysčiusi gyvybė, tačiau tai bent jau yra įgyvendinama atsižvelgiant į laiką mūsų civilizacijai. Nes keliauti kur nors į Paukščių Taką užtruks tūkstantmečius ir ilgiau. O mūsų civilizacija galbūt taip ilgai negyvuos.

– Stephenas Hawkingas įspėjo žmones neieškoti ateivių, nes jie gali mus sunaikinti. Kaip manote, ar jis teisus?

– Tai yra šiek tiek mokslinė fantastika ir pokštas. Nėra beveik jokios tikimybės, kad pas mus atkeliaus ateiviai – dėl atstumų, laiko ir t. t. O jeigu mes vieną dieną nukeliautume į kitą planetą, galbūt mus tiesiog domintų, kas buvo sukurta ir išvystyta svetur. Taip pat, manau, elgtųsi ir ateiviai.

– Jeigu galėtumėte pasikalbėti su kitos planetos gyventoju, kokį klausimą užduotumėte?

– Žinoma, paklausčiau, kokia yra jų planeta. Ar ten yra vandenynų, medžių, kokie gyvūnai ten gyvena – visko, ką žmonės norėtų sužinoti. Ar ta planeta panaši į Žemę, o gal kažkas visiškai kitokio, ko net negalime įsivaizduoti?

– Ko ieškote kitose galaktikose savo tyrimų metu? Ką iki šiol radote?

– Stebėdami galaktikas pamatėme, kad kai kurios yra spiralinės ir turi žvaigždžių juostas. Daugybė žmonių nenutuokė, kodėl tos juostos egzistuoja ir kaip jos susiformavo, kaip apskritai galaktikos gyvuoja. Mes sukūrėme tam tikras simuliacijas, kad išsiaiškintume, kokios yra žvaigždžių juostų ir spiralinių galaktikų ištakos.

Nustatėme, kad tos žvaigždžių juostos, kuriose taip pat yra gausu dujų, vaidina svarbų vaidmenį galaktikos gyvavime, nes jeigu ji būtų simetriška, dujos tik suktųsi ratu ir nepatektų į galaktikos vidų. Žvaigždžių juosta padeda dujoms patekti į galaktikos vidų, formuoti žvaigždes ir plėsti galaktiką. Tai padeda mums suprasti, kodėl galaktikos yra būtent tokios. Taip pat išsiaiškinome, kad į centrą patenkančios dujos maitina juodąsias skyles, kurios yra kiekvienoje galaktikoje, taip pat ir mūsiškėje. Juodosios skylės kartu su galaktikomis sudaro simbiozę.

– Koks yra svarbiausias klausimas apie Visatą, į kurį turime atsakyti kuo greičiau?

– Yra vienas labai svarbus klausimas. Medžiagos, iš kurių mes esame sudaryti, t. y. vandenilis, anglis, deguonis ir t. t., viskas, kas sudaryta iš atomų ir kitų mums žinomų dalelių, yra tik labai nedidelė visos Visatos dalis. Egzistuoja tamsioji materija, sudaryta iš mums nežinomų dalelių. Visoje Visatoje tik 5 proc. objektų sudaryti iš mums pažįstamų dalelių, o 95 proc. yra tamsioji materija. 70 proc. yra tamsioji energija.

Kai kuriame galaktikų simuliacijas, įtraukiame tamsiąją materiją, tačiau tik dėl masės – mes nežinome, kas tai yra. Tą patį galima pasakyti ir apie tamsiąją energiją. Labai svarbu rasti atsakymus, tačiau šiuo metu esame visiškoje nežinioje.

– Kokios yra mūsų technologinės galimybės tirti Visatą?

– Dabar turime jau daug įrankių. Turbūt žinote, kad praėjusį gruodį buvo paleistas Jameso Webbo kosminis teleskopas, kuris buvo nusiųstas labai toli, už 1,5 milijono kilometrų, o „Hubble“ buvo pasiųstas vos už 300 kilometrų. Taigi, labai didelis skirtumas. Jameso Webbo teleskopas stebi dangų pasitelkdamas infraraudonąją spinduliuotę, taip jis gali pamatyti galaktikų pokyčius, nes Visatai plečiantis visų galaktikų šviesa pakliuvo į raudonąją spektro dalį. Taigi, galėsime pamatyti galaktikas, kai jos dar buvo labai jaunos, vos pora milijardų metų po Didžiojo sprogimo.

Mes turime įrankių, kuriais galime pažvelgti atgal į praeitį ir pamatyti, kaip susiformavo galaktikos. Tai yra įspūdinga. Mes negalime to įsivaizduoti, tačiau iš tikrųjų pasiekėme Didįjį sprogimą, šiandien matomos Visatos pakraštį.

– Kodėl pasirinkote astrofiziką? Kuo ji jus sužavėjo?

– Kai buvau studentė, turėjau pasirinkti magistro darbo temą ir atlikti tyrimą. Tuo metu mokiausi fiziką, nežinojau, kokią jos sritį pasirinkti. Nuėjau į astrofizikos laboratoriją, kurioje jie bandė išsiaiškinti, ar Didysis sprogimas įvyko turint lygų kiekį materijos ir antimaterijos. Net ir šiandien nežinome, ar materija ir antimaterija yra lygios, nors ir nesame pamatę jokios asimetrijos. Jeigu Didysis sprogimas būtų buvęs simetriškas, tuomet materija ir antimaterija turėjo sunaikinti viena kitą ir mes nebūtume egzistavę.

Tačiau štai, esame čia, vadinasi, egzistuoja labai labai mažas materijos perviršis. To mes nesuprantame ir fizikai anuomet apie tai diskutavo. Man tai pasirodė labai įdomu – kodėl kažkas yra, o ne nieko nėra? Taip aš pasirinkau astrofiziką ir šiandien esu čia. Mes atrandame daug naujų dalykų ir tai nepaprastai jaudina.

– Ką jums reiškia būti mokslininke?

– Tai yra labai įkvepiantis darbas. Gali daryti, ką tik nori, turi laisvę pasirinkti savo kryptį. Tik reikia turėti įkvėpimo ieškoti, atrasti. Mokslas yra smalsumas, bet kartu svarbu turėti vaizduotę ir pabandyti įsivaizduoti, koks yra galimas sprendimas, o tuomet tenka įrodyti, kad jis yra teisingas. Jeigu ne, tada vis mėgini kitus sprendimus.