Gyvybės paieškos Marse gali tapti dar sudėtingesnės. Nors tokie marsaeigiai kaip „Curiosity“ ir „Perseverance“ tyrinėja Marso paviršių ieškodami senovinės gyvybės pėdsakų, nauji duomenys rodo, kad norint juos rasti, gali tekti kasti daug giliau. Bet kokie aminorūgščių, likusių nuo tų laikų, kai Marsas galėjo būti tinkamas gyventi, įrodymai greičiausiai yra palaidoti mažiausiai 2 metrų gylyje po žeme.Gyvybės paieškos Marse gali tapti dar sudėtingesnės. Nors tokie marsaeigiai kaip „Curiosity“ ir „Perseverance“ tyrinėja Marso paviršių ieškodami senovinės gyvybės pėdsakų, nauji duomenys rodo, kad norint juos rasti, gali tekti kasti daug giliau. Bet kokie aminorūgščių, likusių nuo tų laikų, kai Marsas galėjo būti tinkamas gyventi, įrodymai greičiausiai yra palaidoti mažiausiai 2 metrų gylyje po žeme, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Taip yra todėl, kad Marso paviršiuje, kuriame nėra magnetinio lauko ir stiprios atmosferos, kosminės spinduliuotės dozė yra daug didesnė nei Žemėje. O mes žinome, kad kosminė spinduliuotė naikina aminorūgštis.
Dabar, remdamiesi eksperimentiniais duomenimis, taip pat žinome, kad šis procesas geologiniu požiūriu įvyksta per labai trumpą laiką.
„Mūsų rezultatai rodo, kad Marso paviršiaus uolienose ir regolite aminorūgštys kosminiais spinduliais naikinamos kur kas greičiau, nei manyta anksčiau, – sako fizikas Aleksandras Pavlovas iš NASA Goddardo kosminių skrydžių centro. – Dabartinės marsaeigių misijos gręžia maždaug iki 2 colių (apie 5 cm) gylio. Tokiame gylyje aminorūgštims visiškai sunaikinti prireiktų tik 20 mln. metų. Pridėjus perchloratų ir vandens, aminorūgščių naikinimo greitis dar labiau padidėja“.
Kosminė spinduliuotė iš tikrųjų kelia didžiulį susirūpinimą tyrinėjant Marsą. Vidutinis žmogus Žemėje per metus patiria apie 0,33 milisiverto kosminės spinduliuotės. Marse šis metinis poveikis gali siekti daugiau kaip 250 milisivertų.
Ši didelės energijos spinduliuotė, sklindanti iš Saulės žybsnių ir energinių įvykių, tokių kaip supernovos, gali prasiskverbti pro uolienas, jonizuoti ir sunaikinti bet kokias organines molekules, su kuriomis susiduria.
Manoma, kad kadaise Marsas turėjo viską apimantį magnetinį lauką ir daug storesnę atmosferą, panašiai kaip Žemė. Taip pat yra įrodymų – daugybė įrodymų, kad Marso paviršiuje kadaise buvo skysto vandens – vandenynų, upių ir ežerų.
Toks savybių derinys leidžia manyti, kad Marsas praeityje galėjo būti gyvenamas (galbūt ne kartą).
Vienas iš požymių, galinčių rodyti, kad Marsas tinkamas gyventi, yra aminorūgščių buvimas. Šie organiniai junginiai nėra biologiniai požymiai, bet vieni iš pagrindinių gyvybės statybinių elementų.
Aminorūgštys jungiasi į baltymus, jų rasta kosminėse uolienose, pavyzdžiui, asteroide Ryugu, ir 67P kometos atmosferoje. Taigi jos nėra galutinis gyvybės požymis, tačiau jų radimas Marse būtų dar viena užuomina, rodanti, kad kažkada ten galėjo atsirasti gyvybė.
A. Pavlovas ir jo komanda norėjo geriau suprasti, kokia yra tikimybė Marso paviršiuje aptikti aminorūgščių, todėl jie atliko eksperimentą, kuriuo siekė patikrinti šių junginių atsparumą.
Jie sumaišė aminorūgštis su Marso dirvožemį imituojančiais mineraliniais mišiniais, sudarytais iš silicio dioksido, hidratuoto silicio dioksido arba silicio dioksido ir perchloratų (druskų), ir uždarė juos mėgintuvėliuose, imituojančiuose Marso atmosferą esant įvairioms Marso temperatūroms.
Tada komanda švitino mėginius jonizuojančiąja gama spinduliuote, kad imituotų kosminės spinduliuotės dozę, kurios Marso paviršiuje galima tikėtis per maždaug 80 mln. metų. Ankstesniuose eksperimentuose buvo paaveikiamos tik aminorūgštys, bet ne dirvožemio mėginiai. Dėl to galėjo būti nustatyta netiksli aminorūgščių gyvavimo trukmė.
„Mūsų darbas yra pirmas išsamus tyrimas, kuriame buvo tiriamas plataus spektro aminorūgščių naikinimas (radiolizė) esant įvairiems Marsui svarbiems veiksniams (temperatūrai, vandens kiekiui, perchloratų kiekiui) ir lyginami radiolizės greičiai, – sako A. Pavlovas. – Pasirodo, kad pridėjus silikatų, o ypač silikatų su perchloratais, labai padidėja aminorūgščių naikinimo greitis.“
Tai reiškia, kad bet kokios aminorūgštys, buvusios Marso paviršiuje anksčiau nei prieš maždaug 100 mln. metų, tikriausiai jau seniai išnyko, nes buvo apšvitintos.
Turint omenyje, kad Marso paviršius nebuvo palankus gyvybei, kokią mes pažįstame, daug ilgiau – ne milijonus, o milijardus metų, – mažai tikėtina, kad keli centimetrai, iki kurių „Curiosity“ ir „Perseverance“ gali nukasti, padės rasti aminorūgščių.
Abu marsaeigiai Raudonojoje planetoje rado organinių medžiagų, tačiau kadangi molekulės galėjo susidaryti dėl nebiologinių procesų, jų negalima laikyti gyvybės įrodymu. Be to, komandos tyrimai rodo, kad šios molekulės nuo jų susidarymo galėjo būti gerokai pakitusios dėl jonizuojančiosios spinduliuotės.
Tiesa, kartkartėmis medžiagos iš po Marso paviršiumi esančių sluoksnių iš tiesų patenka į Žemę. Iš tikrųjų jose net buvo rasta aminorūgščių.
