Mokslininkai mano, kad nežemiškos civilizacijos gali naudotis kitokiu tarpžvaigždiniu transportu

Maždaug po 5 milijardų metų Saulė paliks pagrindinę seką ir taps raudonąja milžine. Jis išsiplės ir pavirs į švytintį, grėsmingą rutulį, kuris suris ir sunaikins Merkurijų, Venerą, Žemę ir greičiausiai Marsą. Ar žmonija gali išgyventi Saulės virtimo raudonąja milžine fazę? Nežemiškos kilmės civilizacijos galbūt jau yra susidūrusios su šia egzistencine grėsme, svarsto „Universe Today“.

Ar jos galėjo išgyventi emigruodamos į kitą žvaigždžių sistemą be erdvėlaivių?

Naujo leidinyje „International Journal of Astrobiology“ paskelbto mokslinio straipsnio autorė teigia, kad nežemiškos kilmės civilizacijos galbūt net gali apsieiti be erdvėlaivių, kad išvengtų egzistencinių grėsmių ir nukeliautų į kitas žvaigždžių sistemas.

Vietoje to jos galėtų pasinaudoti laisvai skriejančiomis planetomis, dar vadinamomis planetomis „našlaitėmis“. Straipsnis vadinasi „Migruojančios nežemiškos kilmės civilizacijos ir tarpžvaigždinė kolonizacija: jų reikšmė SETI ir SETA“, o jo autorė – Hiustono bendruomenės koledžo fizikos ir astronomijos profesorė Irina Romanovskaja.

„Aš manau, kad nežemiškos kilmės civilizacijos kaip tarpžvaigždinį transportą galėtų naudoti laisvai skriejančias planetas ir jų padedamos pasiekti, tyrinėti ir kolonizuoti planetų sistemas“, – rašo I. Romanovskaja. O kalbant apie kitų civilizacijų paieškas, toks keliavimo būdas gali palikti technosignatūrų ir artefaktų.

„Aš analizuoju galimas technosignatūras ir artefaktus, kuriuos gali sukurti nežemiškos kilmės civilizacijos, naudodamos laisvai skriejančias planetas tarpžvaigždinei migracijai ir tarpžvaigždinei kolonizacijai, taip pat tų technosignatūrų ir artefaktų paieškos strategijas“, – priduria ji.

Gali būti, kad planetos „našlaitės“, esančios Paukščių Take ar kitose šimtuose milijardų galaktikų, neša gyvybę požeminiuose vandenynuose, kuriuos sušildė radiogeninis skilimas.

Jei jos sutinka žvaigždę ir per gravitaciją su ja susisieja, galima sakyti, kad ta gyvybė veiksmingai pasinaudojo planeta „našlaite“, kad nusigabentų, tikėkimės, į kiek svetingesnę vietą. Tad kodėl civilizacija negalėtų tuo pasinaudoti?

Mes manome, kad laisvai skriejančios planetos yra tamsios, šaltos ir nesvetingos. Tokios jos ir yra, jei jų gelmėse neslypi šilti požeminiai vandenynai. Tačiau jos taip pat turi tam tikrų pranašumų.

„Laisvai skriejančios planetos gali užtikrinti pastovią paviršiaus gravitaciją, didelį kiekį erdvės ir išteklių, – rašo I. Romanovskaja. – Laisvai skriejančios planetos su paviršiniais ir požeminiais vandenynais gali aprūpinti vandeniu kaip vartotinu ištekliu ir kaip apsauga nuo kosminės spinduliuotės.“

Pažangi civilizacija galėtų dar geriau pritaikyti planetą savo reikmėms ją valdydama ir kurdama energijos šaltinius. I. Romanovskajos teigimu, jei mes netrukus ketiname pradėti naudoti kontroliuojamą sintezę, tai pažangios civilizacijos jau gali ją naudoti, o ji gali padėti paversti šaltą ir negyvenamą planetą „našlaitę“ gyvybei tinkama aplinka.

Straipsnio autorė aprašo keturis scenarijus, kaip nežemiškos kilmės civilizacijos galėtų pasinaudoti planetomis „našlaitėmis“.

Pirmasis scenarijus susijęs su planeta „našlaite“, kuri praskrieja pro nežemiškosios civilizacijos gimtąjį pasaulį. Kaip dažnai tai gali įvykti, priklauso nuo bendro planetų „našlaičių“ skaičiaus.

Kol kas nežinome, kiek jų yra, bet jų tikrai yra. 2021 m. grupė mokslininkų paskelbė viename Paukščių Tako regione radę apie 70–170 planetų „našlaičių“, kurių kiekviena yra Jupiterio dydžio. O 2020 m. vienas tyrimas parodė, kad tokių planetų mūsų galaktikoje gali būti net 50 mlrd.

Iš kur jos atsiranda? Tikėtina, kad dauguma jų yra išstumtos iš savo saulės sistemų dėl gravitacinių įvykių, tačiau kai kurios gali būti susidariusios akrecijos būdu, kaip kad susidaro žvaigždės.

Dar vienas planetų „našlaičių“ šaltinis yra mūsų Saulės sistemoje esantis Orto kometoidų debesis. Jei kitose sistemose taip pat yra tokių debesų kaip šis, jie gali būti gausus žvaigždžių veiklos išstumtų planetų „našlaičių“ šaltinis.

„Žvaigždės, kurių masė yra 1–7 kartus didesnė už saulės masę, kurios patiria evoliuciją po pagrindinės sekos, ir supernovos, kurių pirmtakių masė buvo 7–20 kartų didesnė už saulės masę, gali išstumti iš savo sistemų Orto debesies objektus, kurie nustoja būti susisaistę su savo šeimininkėmis žvaigždėmis“, – rašo I. Romanovskaja.

Tačiau kaip dažnai nežemiškos kilmės civilizacijos ar mūsų civilizacija gali tikėtis, kad planeta „našlaitė“ priartės tiek, kad galėtume paprašyti pavėžėti? 2015 m. atliktas tyrimas parodė, kad dvejetainė žvaigždė W0720 (Scholzo žvaigždė) praskriejo pro mūsų Saulės sistemos Orto debesį maždaug prieš 70 tūkst. metų.

Nors tai buvo žvaigždė, o ne planeta, matome, kad objektai praskrieja pakankamai arti. Jei tyrimai, teigiantys, kad yra milijardai laisvai skriejančių planetų, yra teisingi, kai kurios iš jų greičiausiai praskriejo šalia Orto debesies arba tiesiai per jį gerokai anksčiau, nei turėjome priemonių jas aptikti.

Orto debesis yra toli, tačiau pakankamai pažengusi civilizacija gali pamatyti artėjančią planetą „našlaitę“ ir ją pasitikti.

Antrasis scenarijus numato technologijų naudojimą, siekiant nukreipti planetą „našlaitę“ arčiau tos planetos, kurioje įsikūrusi civilizacija. Turėdama pakankamai technologijų, nežemiškoji civilizacija galėtų pasirinkti objektą iš savo Orto debesies – darant prielaidą, kad toks kažkur netoliese yra – ir panaudoti varomąją sistemą, kuri nukreiptų jį į saugią orbitą netoli jos gyvenamos planetos.

Turėdama pakankamai laiko, ji galėtų pritaikyti objektą savo reikmėms, pavyzdžiui, pastatyti požeminius būstus ir kitą infrastruktūrą. Galbūt, naudojant tinkamas technologijas, būtų įmanoma pakeisti ar sukurti atmosferą.

Trečiasis scenarijus panašus į antrąjį. Jis taip pat susijęs su objektu, esančiu už civilizacijos saulės sistemos. I. Romanovskaja kaip pavyzdį naudoja nykštukinę planetą Sedną mūsų Saulės sistemoje.

Sedna pasižymi labai ištęsta orbita, kuria skriedama per maždaug 11 tūkst. metų ji daugiausia priartėja prie saulės per 76 AV ir nutolsta per 937 AV. Turint pakankamai technologijų ir laiko, toks objektas kaip Sedna galėtų būti paverstas pabėgimo laivu.

Straipsnio autorė pažymi, kad „tai galėtų padaryti tik išsivysčiusios civilizacijos, kurių planetų sistemos jau yra ištirtos mažiausiai 60 AV atstumu nuo žvaigždžių šeimininkių“.

Tačiau nereikėtų pamiršti ir apie galimas problemas. Planetos „našlaitės“ perkėlimas iš tolimų Saulės sistemos pakraščių į vidinę Saulės sistemą gali sutrikdyti kitų planetų orbitas ir sukelti įvairiausių pavojų.

Tačiau pavojų sumažėja, jei tokia civilizacija jau migruoja į išorę, keičiantis gyvenamajai zonai. Savo straipsnyje I. Romanovskaja išsamiau aptaria tam reikalingą energiją ir laiką.

Ketvirtajam scenarijui įgyvendinti taip pat būtų reikalingi tokie objektai kaip Sedna. Kai žvaigždė palieka pagrindinę seką ir plečiasi, atsiranda kritinis atstumas, kurį peržengus, objektai bus išstumti iš sistemos ir nebebus gravitaciniu būdu susieti su mirštančia žvaigžde.

Jei nežemiškos kilmės civilizacija galėtų tiksliai nustatyti, kada šie objektai bus išstumti ir taps planetomis „našlaitėmis“, ji galėtų tam iš anksto pasiruošti ir pasprukti iš mirštančios saulės sistemos. Tai gali būti nepaprastai pavojinga, nes žvaigždės masės praradimo periodai kelia didžiulį pavojų.

Pagal visus šiuos scenarijus planeta „našlaitė“ ar kitas dangaus kūnas netaptų nuolatiniais namais; tai būtų tik gelbėjimosi valtis.

„Visų pirma paminėtų scenarijų atveju laisvai skriejančios planetos netaptų nuolatine gyvenamąja vieta bėgantiems nuo egzistencinių grėsmių, – aiškina autorė. – Dėl mažėjančios šilumos gamybos jų viduje tokios planetos ilgainiui nebesugeba išlaikyti skysto vandens vandenynų (jei tokių vandenynų jose apskritai būta).“

Laisvai skriejančios planetos taip pat yra izoliuotos ir turi mažiau išteklių nei Saulės sistemos planetos. Pavyzdžiui, aplink jas nėra asteroidų, kuriuose galima būtų kasti naudingąsias iškasenas, ir nemokamos saulės energijos. Nėra metų laikų, nėra nakties ir dienos. Nėra augalų, gyvūnų, nėra net bakterijų. Jos tiesiog yra priemonė tikslui pasiekti.

„Todėl, užuot pavertusios laisvai skriejančias planetas savo nuolatiniais namais, nežemiškos civilizacijos naudotų jas kaip tarpžvaigždinį transportą, leidžiantį pasiekti ir kolonizuoti kitas planetų sistemas“, – rašo I. Romanovskaja.