Nepriklausomai nuo NASA misijos, tūkstančiai žmonių gali žūti Žemei susidūrus su visiškai nenuspėjamu asteroidu

Prieš pradėdami džiūgauti dėl NASA planuojamų asteroidų nukreipimo bandymų, turėtume pripažinti, kad žmonijai pakankamai sunkiai sekasi prognozuoti susidūrimus su šiais dangaus kūnais, rašo „Sky News“.

Nuo 1988 metų į mūsų planetą atsitrenkė daugiau nei 1200 didesnių nei metro skersmens asteroidų. Jie nebuvo pakankamai dideli, kad visiškai sunaikintų Žemę ar sukeltų rūšių nykimą (mokslininkai įsitikinę, kad per artimiausius 100 metų neįvyks nieko panašaus), tačiau didesnės ar mažesnės žalos pridarė.

Tačiau iš visų šių susidūrimų mokslininkai iš anksto numatė tik penkis – galbūt šešis, jei būsime dosnūs ir priskaičiuosime A106fg vadinamą objektą, kuris tiesiog priartėjo prie Žemės, tačiau ir tokiu atveju sėkmingos prognozės tesudaro mažiau nei 0,42 proc. visų smūgių į mūsų planetą. Tad kaip mes ketiname nukreipti asteroidus, jei net nežinome, kad jie į mus lekia?

Net ir tie penki asteroidai, kuriuos pavyko nustatyti, prieš jiems atsitrenkiant į Žemę, buvo aptikti likus vos kelioms valandoms iki smūgio. Šiuo metu mūsų aptikimo sistemų būklė tokia, kad jos nepajėgios perspėti anksčiau nei prieš dieną, nors mokslininkai tikisi ir tikina, kad įranga patobulės.

Laiko tarpas tarp asteroido aptikimo ir smūgio suteikia daug mažiau galimybių veikti nei penkeri metai nuo DART misijos patvirtinimo NASA iki kitais metais planuojamo pasimatymo su Dimorfu (Dimorphos).

Taip vėlai įspėti mes ne tik negalėtume nukreipti asteroido nuo kurso, bet ir nespėtume evakuoti žmonių iš pavojuje atsidūrusios zonos.

Iš dalies dėl fizikos dėsnių nustatytų ribų mūsų galimybės aptikti asteroidus prieš jiems atsitrenkiant į Žemę dar tik užuomazgos stadijoje.

Asteroidų stebėjimas Saulės sistemos erdvės tamsoje priklauso nuo to, ar jie atspindi šviesą taip, kad mes ją matytume, o tai savo ruožtu priklauso nuo jų artėjimo krypties saulės ir mėnulio fazės atžvilgiu.

Jei asteroidas skrieja į mus tokiu kampu, kad nematome jo artėjimo, jis smogs be įspėjimo ir gali padaryti milžiniškos žalos.

Asteroidų smūgiai yra tokie galingi, kad įvykusius vandenyne ar atokiose planetos vietose dažniausiai užfiksuoja įranga, naudojama slaptiems branduoliniams bandymams stebėti.

Tačiau asteroidui nukritus žmonių gyvenamoje vietoje, juos aptinka smūgį matę ar pajutę žmonės.

2013 metais meteoras sprogo atmosferoje netoli Čeliabinsko (Rusija) – jis virto milžinišku ugnies kamuoliu, išdaužiusiu langus ir privertusiu daugiau nei tūkstantį žmonių kreiptis į medikus dėl netiesioginių sužalojimų.

Manoma, kad šis asteroidas buvo maždaug 20 metrų skersmens. Jis nepastebėtas įskriejo į Žemės atmosferą.

Jis degė danguje virš Uralo ir 30 km aukštyje sprogo su 30 kartų didesne jėga nei virš Hirosimos numesta atominė bomba, trumpam užgoždamas saulę.

Anot Johnso Hopkinso taikomosios fizikos laboratorijos tyrėjų, Čeliabinsko meteoritas „sukėlė smūgio bangą, juntamą šešiuose šalies miestuose , ir [pasiuntė] mums aiškų signalą, kad pavojingi objektai gali patekti į Žemės atmosferą bet kuriuo metu“.

„Astronomai apskaičiavo, kad yra dešimtys tūkstančių arti Žemės skriejančių asteroidų, kurių skersmuo siekia 150 m ir daugiau – jei jie atsitrenktų į Žemę, tokio dydžio užtektų sunaikinti regioną.

„Čeliabinsko meteoritas buvo vos apie 18 m skersmens, o tai rodo, kad net maži asteroidai gali kelti nemenką susirūpinimą, todėl kosminių planetos gynybos sistemų bandymai tampa dar aktualesni“, – aiškina universiteto mokslininkai.

Nors šis incidentas parodė, kad ir maži asteroidai gali kelti susirūpinimą, teks nueiti dar netrumpą kelią, kol tokios misijos kaip DART užtikrins, jog planetos gynyba yra pajėgi mus apsaugoti.

Panašus sprogimas tokiuose miestuose kaip Niujorkas ar Londonas gali pražudyti tūkstančius žmonių, ypač jei jis pažeistų didelio pastato konstrukcijas. Šiuo metu mes to tiesiog nesame numatę.