Jei paprašysite žmonių įvardyti garsiausią mokslininkę moterį, labai tikėtina, kad jų atsakymas bus Marie Curie. O jei paklausite, kuo ji nusipelnė, greičiausiai sulauksite atsakymo, kad tyrinėjo kažką, susijusį su radioaktyvumu. (Ji iš tikrųjų atrado radioizotopus radį ir polonį.) Kai kas galbūt prisimins, kad ji buvo pirmoji moteris, pelniusi Nobelio premiją. (Iš tikrųjų ji pelnė dvi).Jei paprašysite žmonių įvardyti garsiausią mokslininkę moterį, labai tikėtina, kad jų atsakymas bus Marie Curie. O jei paklausite, kuo ji nusipelnė, greičiausiai sulauksite atsakymo, kad tyrinėjo kažką, susijusį su radioaktyvumu. (Ji iš tikrųjų atrado radioizotopus radį ir polonį.) Kai kas galbūt prisimins, kad ji buvo pirmoji moteris, pelniusi Nobelio premiją. (Iš tikrųjų ji pelnė dvi), rašo „The Conversation“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Rentgeno spindulių panaudojimas karyboje
Rentgeno spinduliais vadinamą elektromagnetinės spinduliuotės rūšį 1895 m. atrado taip pat Nobelio premijos laureatas Wilhelmas Roentgenas. Vos šie spinduliai buvo atrasti, gydytojai pradėjo juos naudoti pacientų kaulų atvaizdams gauti ir svetimkūniams, pavyzdžiui, kulkoms, organizme identifikuoti.
Tačiau karo pradžioje rentgeno aparatų buvo galima rasti tik stambesnių miestų ligoninėse, toli nuo mūšio laukų, kur buvo gydomi sužeisti kariai. M. Curie sugalvojo sukonstruoti pirmąjį „radiologinį automobilį“ – transporto priemonę su rentgeno aparatu ir įranga užtamsintai patalpai – kuria būtų galima nuvažiuoti iki pat mūšio lauko ir sudaryti galimybes karo lauko gydytojams operacijų metu naudoti rentgenografiją.
Viena iš pagrindinių kliūčių buvo tai, kad rentgeno aparatui buvo reikalinga elektra. M. Curie šią problemą išsprendė automobilyje sumontuodama dinamą – tam tikro tipo elektros generatorių. Tokiu būdu benzinu varomas automobilio variklis galėjo tiekti reikiamą elektros energiją.
Nusivylusi dėl vėluojančio Prancūzijos kariuomenės žadėto finansavimo, M. Curie kreipėsi į Prancūzijos moterų sąjungą. Ši filantropinė organizacija jai skyrė lėšų pirmajam rentgeno automobiliui, kuris galiausiai labai pasitarnavo gydant sužeistuosius 1914 m. vykusiame Marnos mūšyje, pasibaigusiame svarbia sąjungininkų pergale, neleidusia vokiečiams įžengti į Paryžių.
Tačiau reikėjo daugiau radiologinių automobilių. Taigi M. Curie pasinaudojo savo, kaip mokslininkės, įtaka ir kreipėsi į turtingas Paryžiaus damas, prašydama dovanoti transporto priemones. Netrukus ji jau turėjo 20 sunkvežimių, kuriuose sumontavo rentgeno įrangą. Tačiau automobiliai buvo mažai naudingi be apmokytų rentgeno operatorių, todėl M. Curie pradėjo rengti moteris savanores. Ji atrinko 20 moterų pirmam mokymo kursui, kuriame dėstė kartu su dukra Irene, būsima Nobelio premijos laureate.
Į mokymo programą buvo įtrauktos teorinės elektros ir rentgeno fizikos paskaitos bei praktinės anatomijos ir fotografijos apdorojimo pamokos. Baigusi mokymus, pirmoji grupė išvyko į frontą, o M. Curie tęsė naujų savanorių paieškas ir mokymus. Bendroje sumoje M. Curie rentgeno mokymo kursą praėjo 150 moterų.
Be mobiliųjų M. Curie rentgenologijos laboratorijų, kurios keliavo palei fronto liniją, mokslininkė prižiūrėjo ir 200 radiologinių kabinetų įrengimą stacionariose karo lauko ligoninėse.
Ilgas Marie Curie rentgeno spindulių šešėlis
Ne vienas žmogus nukentėjo nuo per didelio rentgeno spindulių poveikio. M. Curie žinojo, kad ateityje tai gali sukelti sveikatos problemų, pavyzdžiui, vėžį. Deja, nebuvo laiko tobulinti rentgenologijos saugos priemonių, todėl daugelis dirbusių su rentgeno spinduliais, gaudavo didžiules jų dozes. Mokslininkė dėl to labai nerimavo, o vėliau, remdamasi rentgeno aparatų naudojimo kare patirtimi, parašė knygą apie darbo su rentgeno spinduliais saugą.
M. Curie išgyveno karą, tačiau nerimavo, kad intensyvūs rentgeno spindulių tyrimai jai gali kainuoti gyvybę. Po kelerių metų mokslininkė susirgo aplazine anemija – kraujo liga, kurią kartais sukelia per didelis spinduliuotės poveikis.
Daugelis manė, kad jos liga buvo dešimtmečius trukusių radžio tyrimų padarinys – žinoma, kad internalizuotas radis yra mirtinai pavojingas. Tačiau pati M. Curie šią prielaidą atmetė. Ji labai saugojosi, kad į organizmą nepatektų radžio. Greičiau ji savo ligą siejo su dideliu rentgeno spindulių poveikiu karo metais. (Tikriausiai niekada nesužinosime, ar tai ir tapo jos mirties 1934 m. priežastimi, tačiau 1995 m. ištyrus M. Curie palaikų mėginius, paaiškėjo, kad mokslininkės organizme radžio nebuvo.)
Bene garsiausia mokslininke istorijoje tapusi M. Curie vargu, ar galėtų būti pavadinta neapdainuota didvyre. Tačiau įprastas jos, kaip vienpusiškos asmenybės, dienų dienas triūsusios laboratorijoje, kad tobulintų mokslą paties mokslo labui, vaizdavimas yra labai toli nuo realybės.
M. Curie buvo daugiabriaunė asmenybė, atkakliai dirbusi ir kaip mokslininkė, ir kaip filantropė. Iš Lenkijos kilusi, tačiau didesnę dalį gyvenimo Prancūzijoje praleidusi mokslininkė buvo tikra antrosios savo tėvynės patriotė. Ji pasinaudojo savo, kaip mokslininkės, šlove, kad padėtų Prancūzijai kare – antrąją Nobelio premiją M. Curie išleido karo obligacijoms pirkti ir net bandė išlydyti savo Nobelio medalius, kad parduotų auksą ir įsigytų dar daugiau obligacijų.
Mokslininkė neleido, kad jos lytis trukdytų jai siekti aukštumų vyrų dominuojamame pasaulyje. Ji sutelkė visą būrį moterų, kad sumažintų žmonių kančias ir padėtų sąjungininkams laimėti Pirmąjį pasaulinį karą. Manoma, kad jos pastangomis daugiau kaip milijonui sužeistų karių buvo atlikti rentgeno tyrimai.
