Astrofizikai aiškinasi, ką reikėtų daryti, norint išvengti susidūrimo su asteroidu

Europos kosmoso agentūra ESA, bendradarbiaudama su amerikiečių NASA, siekia apsaugoti Žemę nuo susidūrimo su asteroidu. Objektas – dvigubas asteroidas, pavadinimu „Didymoon“, rašo „Deutsche Welle“.

Asteroidai pakankamai dažnai praskrieja pro mūsų planetą ar net viena ar kita forma įskrieja į jos atmosferą. Tačiau kai kurie jų kelia didesnę grėsmę gyvybei Žemėje nei kiti, todėl europiečiai ir amerikiečiai, sujungę „DART“ ir „Hera“ misijas, ėmėsi tarptautinio projekto, kurio tikslas – patikrinti mūsų planetos gynybinius pajėgumus.

Kasdien ant Žemės paviršiaus nukrinta ne viena tona tarpplanetinių dulkių ir nuolaužų. Kai kurios jų tėra smėlio smiltelės dydžio, kitos labiau panašios į akmenukus ar uolienų nuolaužas. Šios atsiranda suskilus meteorams arba „krentančioms žvaigždėms“, kaip jie dar vadinami.

Kartais į Žemės atmosferą įskrieja didesni, net automobilio dydžio objektai, tampantys ugnies kamuoliais arba vadinamaisiais bolidais. Paprastai prieš atsimušdami į žemę jie sprogsta ir suskyla į daugybę mažesnių nuolaužų.

NASA teigimu, labai retai, kartą per kelis dešimtmečius ar dar rečiau, į Žemės atmosferą įskrieja didesni objektai, tokie kaip „namo dydžio asteroidas, 2013 m. prašvilpęs dangumi virš Čeliabinsko, Rusija, ir sukūręs itin ryškų ugnies kamuolį bei smūginę bangą, išdaužiusią langus ir išvarčiusią duris“.

Ir dar būna tokių asteroidų, kaip tas, kur prieš 65 mln. metų nušlavė dinozaurus nuo Žemės paviršiaus. Jei dinozaurai būtų turėję tiek mokslinių žinių ir tiek patirties, kiek dabar turime mes, galbūt jiems būtų pavykę išsigelbėti, svarsto astrofizikas, nors plačiajai visuomenei galbūt geriau pažįstamas kaip grupės „Queen“ gitaristas Brianas May`jus.

Jis žino, ką sako. O NASA ir ESA žino, ką daro. Jie pasinaudos turimais tyrikliais „DART“ ir „Hera“ pirmiausia tam, kad įvertintų Žemės galimybes atremti arba išsisukti nuo gyvybei pavojų keliančių asteroidų.

Kokia bus „DART“ užduotis?

Numatoma, kad pirmasis tyriklis – „DART“ – pakils 2021 m. liepą. Jo pavadinimas iššifruojamas kaip Dvigubo asteroido nukreipimo bandymas (angl. Double Asteroid Redirection Test).

Dvigubą asteroidą „DART“ turėtų pasiekti 2022 m. rugsėjį arba spalį. Mažesniajam iš dviejų kūnų – Didymoon – jis atliks vadinamąjį „kinetinį poveikį“. Kitaip tariant, jis įsirėš į mažesnįjį asteroidą 6,6 km per sekundę greičiu, palikdamas jame 20 m skersmens kraterį.

Tikimasi, kad šis smūgis puse milimetro per sekundę pakeis „Didymoon“ orbitinį greitį, kuris siekia 17 cm per sekundę. Mokslininkai teigia, kad tokio stumtelėjimo turėtų užtekti, kad mažojo asteroido skriejimas aplink didesnįjį pakistų maždaug 200 sekundžių, o to visiškai pakanka, kad jie galėtų išmatuoti pokyčius Žemėje esančiais teleskopais.

Mokslininkai aiškina, kad tai labai svarbus bandymas, leisiantis įvertinti, ar įmanoma pakeisti pavojingo asteroido orbitą – nukreipti jį į šoną ir tokiu būdu išvengti susidūrimo su Žeme, ir kiek reikėtų jį pakreipti, kad būtų pakankama, bet ne per daug.

Kokia bus „Hera“ užduotis?

Numatyta, kad „Hera“ pakils 2024 m. spalį. Dvigubą asteroidą orbiteris turėtų pasiekti 2026 m. ir bent šešis mėnesius iš arti stebėti mažesnįjį jo narį. Maždaug rašomojo stalo dydžio „Hera“ atgabens du mažesnius palydovus, vadinamus „CubeSats“.

„CubeSats“, be kita ko, turės atlikti ir pirmąjį radarinį asteroido vidinių sluoksnių zondavimą. „Hera“ nuskaitys „DART“ kraterio formą, kad gautų informacijos, kuri ateityje gali padėti planuoti asteroidų nukreipimo misijas. Jis taip pat pademonstruos, kaip kosmoso gelmėje veikia tarppalydovinių ryšių technologija ir suteiks operacijų mažos gravitacijos sąlygomis patirties.

Vienas iš pagrindinių jungtinės misijos tikslų yra „Didymoon“ masės nustatymas. „Hera“ tai turėtų atlikti su „nedidesne nei 10 proc. paklaida arba, kitaip tariant, 90 proc., tikslumu, o tai įmanoma tik nuskridus iki asteroido“, – sako ESA.

NASA teigimu, asteroido nukreipimo misijos planavimui ir įgyvendinimui prireikia apie dešimtmečio. Tiek laiko turėtų užtekti, kad jo orbita būtų trupučiuką pakreipta taip užtikrinant, kad „asteroido ir Žemės orbitos susikirstų 10 minučių vėliau ir būtų išvengta susidūrimo“.