Australijos branduolių sintezės įmonė „HB11 Energy“, kuri yra glaudžiai susijusi su Naujojo Pietų Velso universitetu, teigia atradusi būdą revoliucionizuoti dabartinę branduolių sintezės technologiją ir taip potencialiai padedanti pagrindus naujai energijos generavimo erai.Australijos branduolių sintezės įmonė „HB11 Energy“, kuri yra glaudžiai susijusi su Naujojo Pietų Velso universitetu, teigia atradusi būdą revoliucionizuoti dabartinę branduolių sintezės technologiją ir taip potencialiai padedanti pagrindus naujai energijos generavimo erai.
„Tokamak Energy“ iliustr. / Įprastas ir daugiausiai vystomas branduolinės sintezės reaktoriaus tipas – tokamakas, kuriame itin aukštoje temperatūroje sukasi plazmos žiedas
„Mes įveiksime visus branduolinės sintezės iššūkius dar iki šio amžiaus vidurio“, – tvirtina kompanijos vadovas Warrenas McKenzie.
Branduolio sintezės energija, kaip jau rodo pats pavadinimas, atsiranda, kai du atomo branduoliai susilieja ir taip išsiskiria didžiulis energijos kiekis.
Ši energetikos šaka mokslininkus domina ne vienerius metus, tačiau iki šiol sunkiai sekasi pasiekti tokią reakciją, kurios metu būtų pagaminta daugiau energijos, nei reikia pačiam procesui. Nors, ir čia jau yra padarytas progresas.
Įdomiausia yra tai, jog „HB11 Energy“ tvirtina atradę visiškai naują branduolinės sintezės veikimo būdą. Dabar šiam procesui reikia nepaprastai aukštos temperatūros bei slėgio, o „HB11 Energy“ teigia, kad jų atveju šių dviejų sąlygų nebereikia. Teoriškai, „HB11 Energy“ metodas yra žymiai paprastesnis ir pigesnis.
Taigi, naujoji technika, vietoje ypač retų ir brangių radioaktyviųjų izotopų, tokių kaip tritis, remiasi vandenilio ir boro B-11 izotopais bei specialių lazerių rinkiniu ir pasak „HB11 Energy“ – to užtenka, kad vyktų branduolinės sintezės reakcija.
Viduje „didžiulės tuščios metalinės sferos“ yra vandenilio ir boro B-11 izotopų granulės, kurios apšaudomos dviejų lazerių impulsais ir taip suaktyvinama „grandininės sintezės reakcijos lavina“, – tvirtinama kompanijos pranešime.
„Galima sakyti, kad mes vandenilį naudojame, kaip smiginio strėlytę ir tikimės su juo pataikyti į borą. Jei tai pavyksta, prasideda branduolinės sintezės reakcija. Tai yra šio proceso esmė“, – teigia W. McKenzie.
Vandenilio-boro sintezės reaktoriaus schema © UNSW
Toks būdas gali atrodyti, kaip priklausantis nuo ganėtinai didelės sėkmės, bet W. McKenzie teigia, jog „kuriant branduolių sintezės energiją, kai naudojama didelė temperatūra ir kameroje iš esmės atomai juda padrikai, bei taip tikintis, kad jie smogs vienas į kitą, yra kur kas mažiau preciziškai tikslus būdas, nei kad mūsų metodas.“
Dar įspūdingiau skamba tai, kad „HB11 Energy“ procesui nereikia „šilumokaičio ar garų turbinų generatorių“ ir sukurtas elektros energijos srautas gali būti tiekiamas „beveik tiesiogiai į elektros tinklus“.
Jokių branduolinių atliekų, jokio garo, nulinė reaktoriaus išsilydimo tikimybė. Tai beveik skamba per gerai, kad būtų tiesa. Visgi, „HB11 Energy“ dar turės daug ką įrodyti.
W. McKenzie pripažino, kad dar nežino kada jų idėja taps realiu komerciniu projektu. „Aš nenoriu apsijuokti prižadėdamas, kad šią technologiją parengsime per ateinančius 10 metų, bet galiausiai to tikslo nepasiektume“, – sakė W. McKenzie.
Plačiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti čia.
