Elektronika.lt

Elektronika.lt - elektronikos, informacinių ir
ryšių technologijų portalas

Adresas: http://www.elektronika.lt
El. paštas: info@elektronika.lt
 Atspausdinta iš: http://www.elektronika.lt/straipsniai/pazintiniai/68359/profesore-lozungas-mokytojas-prestizine-profesija-yra-mazas-daigelis-bet-be-lietaus-jis-neuzaugs/spausdinti/

Profesorė: lozungas „Mokytojas – prestižinė profesija“ yra mažas daigelis, bet be lietaus jis neužaugs

Publikuota: 2019-06-04 20:11
Tematika: Pažintiniai, įdomybės
Skirta: Pradedantiems
Autorius: Tautvydas Lukaševičius
Inf. šaltinis: LRT.lt

Už Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorės Valentinos Dagienės darbo stalo kabo daugybė trofėjų. Tiesa, nors vienas iš profesorės laimėjimų ir yra BEBRAS, darbo kabinetą puošia tarptautinių mokslinių konferencijų dalyvės ar pranešėjos kortelės. Informatinio mąstymo šalininkė teigė, kad laukia tos dienos, kai mokytojais norės dirbti olimpiadininkai.


Už Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto profesorės Valentinos Dagienės darbo stalo kabo daugybė trofėjų. Tiesa, nors vienas iš profesorės laimėjimų ir yra BEBRAS, darbo kabinetą puošia tarptautinių mokslinių konferencijų dalyvės ar pranešėjos kortelės. Informatinio mąstymo šalininkė teigė, kad laukia tos dienos, kai mokytojais norės dirbti olimpiadininkai.

Prof. Valentinos Dagienės vesta masiškiausia programavimo pamoka pateko į pasaulio Gineso rekordų knygą. V. Dagienės asmeninio archyvo nuotr.
Prof. Valentinos Dagienės vesta masiškiausia programavimo pamoka pateko į pasaulio Gineso rekordų knygą.
V. Dagienės asmeninio archyvo nuotr.

Profesorė, informatinio mąstymo puoselėtoja, BEBRO kokybės ženklo kūrėja, LRT.lt papasakojo apie Suomijos, Nyderlandų, Izraelio švietimo sistemas, svajones, kad už klasės durų lauks motyvuotų mokytojų eilė, ir programavimą darželyje.

– Turbūt reiktų gyvenimo perskaityti jūsų publikacijas, knygas ir straipsnius apie jus… Bet pradėti norėčiau nuo informatikos mokymo mokyklos suole. Kaip šiandien vaikus mokyti informatikos? O gal jau jie gali mokyti kai kuriuos mokytojus?

– Mokymas neatsiejamas nuo žvilgsnio į priekį. Mes vaikus mokome ne šiandienai, o ateičiai. Mes, mokytojai, mokslininkai, turime nuspėti, ko ateityje reiks. Informatika darosi neišvengiama, mus supa išmanūs daiktai, mes turime mokytis, ne kaip juos valdyti, o kaip tobulinti, sukurti dar sudėtingesnius ir sumanesnius įrenginius.

Turime mokytis išanalizuoti praeitį, kuri padės mums projektuoti ateitį. Juk kažkam buvo sunku įsivaizduoti skrydį.

Šiandien norime draugiškesnių įrenginių, kurie mums padėtų, papildytų, netgi padėtų atsiskleisti. Jaunoji karta jau dabar turi mokytis gyventi pasaulyje, kokio dar nesukūrėme. Turime išmokyti būti kūrėjais.

– O kaip kūrybingumo išmokyti mokytojus?

– Istoriškai juk mokiniai aplenkia mokytojus. Geras mokytojas turi pastebėti vaikus, pastebėti ir skatinti jų smalsumą, žingeidumą. Šiandien jau kalbame apie bendradarbiavimo mokymąsi – kai tiek mokytojas, tiek mokinys padeda vienas kitam. Mokytojas turi didesnę gyvenimo patirtį, todėl tikrai gali mokinį šiek tiek „pavairuoti“. Tiesa, kartais mokinys gali padėti, juk aš iš doktorantų įvairių dalykų išmokstu kasdien.

Vyresni žmonės dažniausiai pasižymi geresne nuojauta ir uosle, kur ieškoti informacijos, efektyviau sistemina informaciją, tačiau daugeliu atvejų darbas vyksta drauge. Juk ne be priežasties kalbame apie kolektyvinį protą.

– Programavimas – itin jauniems mokiniams, netgi darželinukams. Būtinybė ar viešųjų ryšių triukas?

– Turiu du pastebėjimus. Pirma, programavimas nelygu programavimui. Ką mes vadiname šiuo žodžiu? Jei tam tikra seka dedame kaladėles ant traukinio, tai jau yra kažkuria prasme programavimas. Tokias užduotis gali atlikti ir trimečiai. Jei atliksime veiksmus pagal seką, tai jau bus programavimas.

Be to, keičiasi ir priemonės. Prieš trisdešimt metų nekalbėjome apie programavimo mokymą, nes tiesiog nebuvo priemonių. Buvo didelis atstumas tarp roboto, telefono ir žmogaus. Dabar visi gali prisidėti prie programavimo.

O dėl to, kad apie tai labai garsiai kalbama, – reikia pusiausvyros. Iš pradžių garsiai rėkiama, paskui viskas nurimsta. Svarbu, kad tarsi svarstyklėse po audringų diskusijų rastumėme pusiausvyrą, o ne kristume, atsimuštumėme į dugną, žemę. Reiktų vengti kraštutinumų. Suprantu, kad jie padeda ir yra reikalingi žurnalistams, tačiau sistemoms jų reikėtų vengti. Kita vertus, estams tas garsus rėkimas apie programavimo mokymą darželiuose, apie elektronines paslaugas viešajame sektoriuje gal ir padėjo. Pasaulis taip pamatė Estiją.

Estijos akademinė bendruomenė juokiasi, kad politikai pribarstė tų žirnių, sėklų, kurias toli gražu ne visas reiktų auginti. Bet protingi žmonės iš tų skambių pasiūlymų gali auginti savo daigus ir gerinti švietimo padėtį.

Tikiu, kad už garsaus pasigyrimo turi slypėti protingas darbas.

– Jei kalbėsime apie tikrąjį programavimą? Manote, kad jo turi mokytis visi mokiniai? Ar turime vaikus kuo anksčiau išskirstyti, profiliuoti?

– Nėra vieno recepto. Profiliavimas priklauso netgi nuo kultūrinių veiksnių. Svarbu, kaip tai vertina visuomenė, koks tėvų požiūris. Suprantu, kad galima gana mažus vaikus suskirstyti pagal jų fizinius gebėjimus, pavyzdžiui, kurie tiks šokti baletą. Kai kalbame apie mąstymą, supergabūs vaikai išsiskiria labai greitai, bet jų skaičius yra labai mažas. Iš esmės ta jų dalis vienoda visame pasaulyje.

Yra daug teigiančių, kad ankstyvasis profiliavimas nėra naudingas. Dalis vaikų atsiskleidžia gana vėlai. Skandinavų šalys įgyvendina labai plačias mokymo programas, kad mokinys save galėtų atrasti kelyje. Olandija ir Suomija yra reitinguojamos geriausiai, tačiau jų švietimo sistemos kardinaliai skiriasi. Pavyzdžiui, Olandijoje profiliavimas vykdomas, kai vaikams sukanka 12 metų. Iš karto renkamasi iš trijų profilių. Suomijoje – viskas kitaip, savo kelią jie gali pasirinkti bet kada.

Lietuvoje reiktų dėmesio gabiesiems, bet iki 15–16 metų pirmiausia turime žmogų ugdyti būti žmogumi. Tiesa, Skandinavijoje labai pasiteisina daugybės kalbų mokymo modelis. Mokoma ne gramatikos, o raiškos, komunikacijos, sklandaus minčių perteikimo. Be to, valstybė negali užmiršti ir tų, kurie turi specialių poreikių, yra neįgalūs.

– Matote Lietuvos valstybės švietimo viziją?

– Vizijų popieriuje sukūrėme labai gražių, kai kurios iš jų jau pasieks ir brandų amžių. Manau, kad realesni darbai prasidėjo nuo lozungo „Mokytojas – prestižinė profesija“. Bet jokių daigelių be pakalbėjimų vis dar nėra. Praėjus daugiau kaip metams, šiek tiek konstruktyviau apie tai diskutuojama, tai jau pasiekimas.

Mokytojui reikia dėmesio. Kur mes daugiau praleidžiame gyvenime laiko – medicinos įstaigose ar mokykloje? Šiandien mokytojai Lietuvoje guodžiasi, kad mokinių tėvai mūsų negerbia. Kai paklausi suomių mokytojų, kaip jie sutaria su tėvais, jie atsako, kad nėra jų matę. Jie tiek pasitiki mokytojais, kad nereikia nei skųstis, nei priekaištauti. Abipusis pasitikėjimas atsiranda tada, kai žmogų pradedi vertinti kaip profesionalą.

Tai labai ilgas procesas, neužtenka vienos kadencijos. Aš ir mano kolegos jau keliasdešimt metų prašome, kad švietimas būtų atskirtas nuo rinkimų, partijų, politikų. Tai sudėtinga, bet kai kurioms valstybėms tai pavyksta. Šiuo metu ir Lietuvoje matau gležnus daigelius, bet reikia išlaikyti tęstinumą, kad jie augtų.

– Ekonomikoje dažniausiai per petį dairomės į estus, švietime – į suomius. Kokia jūsų nuomonė apie Suomijos švietimo sistemą? Kaip vertiname konkuravimo tarp mokinių skatinimą arba slopinimą mokykloje?

– Jų švietimo sistema yra unikali ir mes jos tikrai neperimsime. Tiesiog netikiu, kad galime taip susitelkti, kaip suomiai susitelkė po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien turime ieškoti to, kas suveiktų greičiau.

Suomijos švietimo sistemos esmė – mokytojai. Suomijoje mokytojais besąlygiškai pasitikima. Į mokytojo vietą konkursas yra milžiniškas – 20 ar 25 žmonės konkuruoja dėl tos vietos. Gabiems mokytojams nereikia ilgų programų. Lietuvoje mokytojai neužtikrinti, nori, kad programos būtų išsamios instrukcijos. Lipdėm, lipdėm ir vėl mūsų programos išsipūtė.

Bet problema ta, kad Suomijoje mokytojais nori tapti geriausi ir gabiausi, o Lietuvoje kitaip. Pamenu, kaip vienas sutiktas profesorius entuziastingai džiaugėsi ir gyrėsi, kad jo dukra bus pradinių klasių mokytoja Suomijoje, kad jai tai pavyko. Ten, norint tapti mokytoju, reikia mokėti 3-4 užsienio kalbas. Įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje?

Kad galėtume iškelti reikalavimus mokytojams, turi susidaryti jų eilė.

Lietuvoje turime daugybę gerų ir pasišventusių mokytojų, tačiau su jais reikia toliau dirbti, jie turi tobulėti, nes ateina tikrai ne patys gabiausi.

Pabrėžiu, mokytojas turi būti laisvas ir drąsus žmogus, jis negali bijoti susimauti, negali bijoti, kad kažkas jam lips ant galvos. Be to, jis negali bijoti pasakyti „nežinau“.

– Bet turėjome ir tos laisvės židinių? KTUG, Licėjus – jiems nereikėjo nei programų, nei vadovėlių?

– Taip, tačiau šie pavyzdžiai ne visai tinka, nes tose mokyklose mokomi vyresniųjų klasių moksleiviai, atsirenkami gabiausi. Lietuvoje yra stiprių pradinių mokyklų, manau, kad jų yra didesnė dalis. Taip yra, nes daugiau motyvuotų žmonių tiesiog jaučia norą dirbti su mažais vaikais, be to, ugdymo procesu rūpinasi ir tėvai.

Daugiausia problemų turime su paaugliais. 5–8 klasių mokiniai tarsi iškrenta iš konteksto, dažnai yra pamirštami. Galbūt tiesiog trūksta psichologinių žinių mokytojams. Aišku, ir vaikai tokio amžiaus yra daug sudėtingesni.

– Kaip pritraukti motyvuotus mokyti žmones? Ar tik pinigais galime išspręsti šią problemą?

– Ne. Pavyzdžiui, Suomijoje mokytojų atlyginimas yra maždaug toks kaip ir šalies vidurkis. Įdomu tai, kad mokytoju sėkmingai padirbęs žmogus Suomijoje greitai ras darbą ir privataus verslo įmonėse. Visi žinos, kad jis sugeba mokyti, o tai labai didelis pranašumas prieš kitus įsisisavinant ar diegiant naujoves. Žmogaus išugdymas, sunkaus charakterio vaiko mokymas – tai turi būti didžiausia motyvacija.

Jei nesidžiaugsime, kad galime išmokyti kitus, kuo tada džiaugtis. Tada ir prasideda depresijos, kitos ligos. Bent jau aš, išmokiusi kitą, jaučiu palaimą, džiaugsmą.

– Nemažai mokslinių tyrimų rodo, kad mokiniai daug geriau įsimena informaciją, kai ją perteikia, pavyzdžiui, robotai. Kaip vertinate tai? Ar mokytojus, dėstytojus pakeis robotai?

– Kadaise dalyvavau konferencijoje, kur diskutavome, ar kompiuteris pakeis mokytoją. Buvo daug vilčių, vizijų, bet greitai jos žlugo. Robotai ir kitos technologijos iš esmės jau dabar šalia mūsų – juk daug geros medžiagos, įrašytų paskaitų ar eksperimentų galime pamatyti internetu. Abejoju, ar mokytojui verta gaišti laiką ir aiškinti, kaip veikia koks Archimedo dėsnis.

Tiesa, robotai nepakeis socialumo. Žinių perteikimas net įdomia forma neveiks, jei niekas nenorės jų įsisavinti. Mokiniui reikia tų gabaliukų informacijos, kuri jam tuo momentu įdomi. Bet krypties jam joks robotas neparodys, temos neparinks.

Vėlgi reikia pusiausvyros. Prie kiekvieno mokinio nesėdės geras specialistas ir už rankos nelaikys.

Aš stebiuosi, kad vis dar nėra mechanizmo, kuris nuskaito mano mintį ir atlieka užduotį. Šiandien dar turiu sėsti prie kompiuterio, rinkti raides, kad paieška rastų rezultatų. Tai labai mechaniniai veiksmai, kuriuos dirbtinis intelektas, robotai turėtų atlikti už mus ir taip mums padėti.

– Nebijote technologinės revoliucijos? 5G, daiktų internetas, elgsenos modeliai, milžiniški duomenų kiekiai...

– Nebaisu, nes gyvename įdomiame pasaulyje, o iš to kylančios problemos yra natūralios. Ar visa tai tikrai revoliucija, parodys laikas. Kažkada ir spausdinimo mašina buvo priimama keistai ir nelaikoma jokia revoliucija.

Visgi išlikti žmonėmis, išsaugoti žemę – bus iššūkiai.

– Bet yra bendrovių, kurios analizuoja duomenis ir žino, kokiu paros metu man paskambinti, jog turėtų didžiausią tikimybę man kažką parduoti...

– Žmonės turėtų būti protingi. Manau, kad jų kūrybiškumui neprilygs jokia sistema. Žinoma, visada atsiranda ir yra tų, kuriais galės būti manipuliuojama.

– Tarptautinėje konferencijoje skaitysite pranešimą „Computational Thinking is Winning”. Ar visada? Nemanote, kad būtent toks mąstymas eliminuoja empatiją, skatina individualumą, gniaužia jausmus?

– Manau, kad informatinis mąstymas yra normalus dalykas. Jis galėtų būti integruotas į matematiką. Taip jau daroma Suomijoje.

Butent konferencijoje Honkonge kviesiu apie tai mąstyti ir kalbėti atsargiau, to nesuabsoliutinti. Kinai mėgsta pirmauti, daryti ambicingus projektus. Kai skaitau pranešimus Rytų šalyse, jų klausosi tūkstančiai, susidomėjimas yra milžiniškas.

Pasikartosiu, nėra vieno idealios švietimo sistemos recepto, reikia pusiausvyros. Individualios užduotys turi būti derinamos su grupinėmis. Vėl reikia kalbėti apie mokytojo svarbą. Jis turi būti intuityvus, įžvelgti ir suprasti mokinį, skirti jo asmenybės bruožus.

– O kaip jums švietimas Izraelyje? Kuriant valstybę dykumoje jiems nebuvo laiko dvejoti, svarstyti?

– Jų sistema laikoma labai griežta. Mokslas labai vertinamas. Pati tradicija sunkiai mokytis kyla iš šeimos, iš bendruomenės. Mokytojas yra prikimštas žinių. Tu nerasi vietos visuomenėje, jei sunkiai nesimokysi.

Vakarietiškame pasaulyje gyvename labai komfortiškai. Kiekvienam reikia rasti veiklų, pomėgių. Kai žmogus turi laiko ir nieko neveikia, jam ir kyla daugybė klausimų, į kuriuos kartais atsakyti gali būti neįmanoma. Kodėl kiti kažką padarė geriau? Kam aš reikalingas? Daugybė europiečių pradeda sirgti depresija, pradeda gydytis.

Izraelyje nediskutuojama – privalai mokytis, dirbti, stengtis, skaityti, įstoti, iškalti, baigti mokslus…


LRT
‡ 1999–2024 © Elektronika.lt LTV.LT - lietuviškų tinklalapių vitrina Valid XHTML 1.0!