Marsas ketvirtoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Kas 15–17 metų ši planeta priartėja prie mūsų Žemės ir tarp jų esantis atstumas tampa mažiausias (Marsas atsiduria ties periheliu, o Žemė ties afeliu). Astronominiais terminais šis reiškinys vadinamas Didžiąja Marso opozicija. Didžiausio priartėjimo prie Žemės metu Marso regimasis skersmuo siekia net 26 kampinių minučių skersmenį (esant toliausiai nuo Žemės regimasis skersmuo vos 3,5 kampinių minučių), o vizualinis ryškis naktiniame danguje siekia minus 2,9. Marsas ketvirtoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Kas 15–17 metų ši planeta priartėja prie mūsų Žemės ir tarp jų esantis atstumas tampa mažiausias (Marsas atsiduria ties periheliu, o Žemė ties afeliu). Astronominiais terminais šis reiškinys vadinamas Didžiąja Marso opozicija. Didžiausio priartėjimo prie Žemės metu Marso regimasis skersmuo siekia net 26 kampinių minučių skersmenį (esant toliausiai nuo Žemės regimasis skersmuo vos 3,5 kampinių minučių), o vizualinis ryškis naktiniame danguje siekia minus 2,9. Tuo metu Žemę ir Marsą skiria apie 56 milijonų kilometrų atstumas. Didžioji opozicija vyksta rečiau, kur kas dažnesnė paprastoji opozicija. Ji kartojasi kas 26 mėnesius. Marsas aplink Saulę skrieja elipsės formos orbita, dėl šios priežasties jo nuotolis nuo Saulės nuolatos kinta nuo 206 iki 250 mln. km.
Marsas su kanjonais ir ašigaliu, kuriame sušalęs Marso ledas (CO2). NASA/JPL nuotrauka
Dangaus skliaute Marsas regimas kaip rausva žvaigždė, judanti kitų žvaigždžių atžvilgiu. Tik nukreipus teleskopą į šį dangaus šviesulį matoma, kad tai rausvas planetos diskelis. Detalių šioje planetoje mėgėjiškomis priemonėmis įžvelgti sunku, tačiau opozicijos metu, planetai priartėjus prie Žemės galima įžiūrėti poliarinę ledo kepurę, esančią ties Marso ašigaliu ir tamsius reljefo darinius. 2/3 planetos paviršiaus užima žemynai, likusią dalį – jūros, įlankos ir ežerai (ne skysto vandens, bet tiesiog kartografiškai). Šie dariniai stebėtojui nuo Žemės regimi kaip šviesenės ir tamsesnės Marso paviršiaus sritys. Dėl orbitos posvyrio į ekliptikos plokštumą, kuri Marse yra panaši kaip ir Žemės, vyksta metų laikų kaita, tačiau sezonai trunka dvigubai ilgiau nei Žemėje, taip yra todėl, kad Marsas Saulę apskrieja per 687 žemiškąsias paras. Keičiantis metų laikams, Marse vyksta pokyčiai ir ašigalio ledo srityse. Žiemos metu galima stebėti plačiausią ašigalinę ledo kepurę, kuri pasiekia net 60 laipsnius platumą, o vasaros metu ženkliai sumažėja. Jos dydis kinta priklausomai nuo metų laikų kaitos. Tai vadinamieji sezoniniai kitimai.
Marso planeta yra vis dar paslaptinga ir traukianti viso pasaulio mokslininkų dėmesį. Nors ji savo skersmeniu yra mažesnė už mūsų Žemę 1,9 karto, bet ji vienintelė iš visų Saulės sistemos planetų yra panašiausia į mūsų gimtąją planetą. Paviršiaus reljefas ir struktūra taip pat panaši į mūsų Žemės, jame aptikta kanjonų, lygumų, plokštikalnių, kraterių, kalnų, plyšių, sprūdžių, ugnikalnių. Paviršių taip pat vagoja kadaise tekėjusių upių vagos, plyti išdžiūvusių ežerų plotai. Manoma, kad kadaise Marso praeityje tekėjo skystas vanduo, tačiau įvykus katastrofai klimatas pakito ir visas vanduo planetoje dingo, palikdamas vagas. Mokslininkai yra sudarę detalų Marso paviršiaus žemėlapį, kuriame sužymėti visi regimi paviršiaus dariniai. Marso žemėlapis yra vadinamas marsolapiu. Visas planetos paviršius yra padalintas į 30 rajonų, kuriems suteikti pavadinimai. Planeta turi ir savitą atmosferą, kuri sudaryta iš anglies dioksido, kuris sudaro net 95,3 %, azoto, anglies monoksido, nedidelio kiekio vandens garų ir 0,13 % deguonies. Maždaug 15–45 kilometrų aukštyje retkarčiais matomi ploni iš ledo kristalų sudaryti debesys.
Kadangi debesuotumas šioje planetoje itin menkas, atmosfera reta, dėl šios priežasties paviršiaus paros temperatūros kontrastas yra didžiulis. Marse vidurdienio metu oro temperatūra pusiaujo srityse pakyla iki +20 laipsnių celcijaus, o nakties metu nukrinta iki – 104 laipsnių celcijaus. Planetoje dažnai siaučia stiprūs vėjai, kurių greitis siekia 50–100 m/s., sukeldami smėlio audras, apimančias didžiulius plotus, netgi visą planetą.
Marso ašigaliai. NASA/JPL nuotrauka
2003 metais šiauriniame Marso pusrutulyje buvo aptikti dideli metano kiekiai, tai – organinė medžiaga. Aptikus metaną mokslininkams kilo dar daugiau klausimų, susijusių su gyvybės egzistavimu šioje planetoje. Metano molekulė yra sudaryta iš vieno anglies atomo ir prie jo prisijungusių keturių vandenilio atomų ir yra pagrindinė gamtinių dujų sudedamoji dalis. Metanas Marse gali susidaryti tiek vykstant geologiniams procesams, tiek mikroskopinei gyvybės formai jį gaminant giliai po Marso paviršiumi.
Pietinis ir šiaurinis planetos ašigaliai skiriasi. Pietiniame itin gausu smūginių kraterių, o šiauriniame kraterių mažiau, tačiau stūgso nemažai užgesusių vulkanų. Marse randasi aukščiausias ugnikalnis visoje Saulės sistemoje, vadinamas Olimpo kalnu. Lyginant su Everesto viršukalne esančią Žemėje, Olimpo kalnas Marse aukštesnis net 3 kartus. Jo kraterio skersmuo siekia 90 kilometrų, gylis 3 kilometrus, skersmuo 550 kilometrų, o viršukalnė iškilusi 27 kilometrus virš vidutinio planetos lygio. Šio ugnikalnio amžius apie 2 milijonus metų.
Olimpo kalnas Marse. ESA nuotrauka
Marsas visais laikais traukė mokslininkų dėmesį savo keistais paviršiaus dariniais. Vienas iš žymiausių paviršiaus darinių yra Marso „Sfinksas“, tai stalkalnis, primenantis žmogaus veidą. Be „Sfinkso“ yra ir daugiau įdomių paviršiaus darinių, tokių kaip Marso piramidės, esančios greta Cidonijos plokščiakalnio, savo forma, struktūra ir išsidėstymu labai primenančios Egipto piramides. Dar vienas žmogaus veidą primenantis darinys, vadinamas “King Face“. Šie paminėti paviršiaus dariniai, tai tik šešėlių žaismas, o šis reiškinys vadinamas pareidolija. Ši planeta turi dar daug neatsakytų klausimų. Ateityje Marso laukia dar daug naujų tyrinėjimų ir misijų, nes žmonijos troškimas pažinti šią paslaptingą raudonąją planetą nenumaldomai auga.
