Birželis šviesiausias metų mėnuo. Dienos ilgumas trunka net apie 17 valandų. Saulė po horizontu nusileidžia negiliai, todėl šio mėnesio naktys dar vadinamos Baltosiomis naktimis. Birželio 21 dieną šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominė vasara, kuomet mūsų žvaigždė Saulė pakyla toliausiai į šiaurę nuo pusiaujo. Zenite ji pasiekia savo aukščiausią tašką.Birželis šviesiausias metų mėnuo. Dienos ilgumas trunka net apie 17 valandų. Saulė po horizontu nusileidžia negiliai, todėl šio mėnesio naktys dar vadinamos Baltosiomis naktimis.
Giedrame dangaus skliaute apie vidurnaktį regimų silpnesnio spindesio žvaigždžių ir Paukščių Tako kontūrų įžiūrėti sunku, tačiau šviesiomis naktimis dangaus skliaute dominuoja iš trijų ryškiausių žvaigždžių sudarytas Vasaros Trikampis.
Birželio 21 dieną šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominė vasara, kuomet mūsų žvaigždė Saulė pakyla toliausiai į šiaurę nuo pusiaujo. Zenite ji pasiekia savo aukščiausią tašką.
Sidabriškieji debesys. NASA nuotr.
Kuomet naktys trumpiausios, o dienos ilgiausios Žemės gyventojai turi unikalią galimybę stebėti retą gamtos reiškinį – sidabriškuosius debesis. Šie debesys matomi ne visose mūsų Žemės vietovėse, o tik ten, kur geografinė platuma siekia 50–65° šiauriniame ir pietiniame Žemės pusrutuliuose. Šie debesys formuojasi mezosferoje, maždaug 80–85 km. aukštyje virš Žemės (aukščiausieji atmosferos debesys, už kurių jau atsiveria kosminė erdvė), ir nuo įprastų debesų skiriasi tuo, kad paprastieji troposferos debesys jau būna seniai panirę į Žemės šešėlį, o sidabriškieji švyti naktiniame danguje vos tik Saulei nusileidus žemiau horizonto linijos maždaug 6° ir daugiau, taip vadinamosios navigacinės prieblandos metu. Jie regimi milžinišku atstumu ir nuo stebėtojo gali būti nutolę nuo 600 iki 800 km.
Jei šie debesys stebimi Lietuvos danguje jie tuo metu gali plytėti kažkur virš Suomijos, Švedijos ar Estijos. Forma šie debesys primena išsidraikiusius plunksninio tipo debesis, švytinčius melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa. Stebėtojus šis reginys visuomet žavi ir traukia dėmesį. Dažniausiai sidabriškieji debesys pasirodo nuo gegužės 15 iki rugpjūčio 20 dienos, nors dažniausiai stebėtojai juos užfiksuoja mūsų padangėje birželio mėnesio pirmąjį dešimtadienį.
Dangui palaipsniui temstant ir sutemoms palietus Žemę, sidabriškieji debesys atsiranda rodos iš niekur. Šių debesų kilmė nėra iki galo paaiškinta, nes ten, kur jie formuojasi tvyro itin žema temperatūra (nuo -100 °C iki -125 °C) ir žemas slėgis. Vandens garų koncentracija tokiame aukštyje įprastai būna labai maža, tačiau vykstanti metano dujų oksidacija yra vienintelis šaltinis leidžiantis susidaryti vandens garams. Esant tokiai žemai temperatūrai formuojasi nedideli 20–200 nm. skersmens ledo gabaliukai, tad manoma, kad žemiau horizonto nusileidusios Saulės spinduliai apšviečia šiuose debesyse esančias mikroskopines dulkeles bei ledo kristalus ir šie ima švytėti. Vyksta taip vadinamasis fotoliuminescencijos reiškinys, atsirandantis dėl Saulės ultravioletinių spindulių poveikio.
Dar viena vyraujanti nuomonė apie šiuos paslaptingus debesis yra ta, kad jie gali būti sudaryti iš kosminių ar netgi vulkaninės kilmės dulkių bei ledo. Astronominių sutemų metu, kai dangus jau būna tamsiausias šie debesys pakliūna į Žemės šešėlį ir tampa nebematomi. Stebėtojo atžvilgiu jie išnyksta taip pat netikėtai kaip ir sužimba. Nuo navigacinių iki astronominių sutemų šių debesų vaizdas danguje stebėtojo atžvilgiu nuolat kinta. Vykstančią kaitą įtakoja Žemės sukimosi apie ašį procesas ir sutemų metu vykstanti apšviestumo kaita bei pačių debesų savitas judėjimas nulemtas aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose pučiančių vėjų.
Sidabriškieji debesys matomi iš kosmoso. NASA nuotr.
Įprastai sidabriškieji debesys yra stebimi šiaurinėje dangaus pusėje pakilę virš horizonto ne aukščiau 30°. Kiek rečiau pasirodo paryčiais dar nepakilus Saulei rytinėje dangaus dalyje neaukštai virš horizonto. Pasitaiko atvejų kai šie debesys matomi net pačiame zenite, bet tai jau reti atvejai, kuriuos yra tekę stebėti. Tai vyksta didžiausio jų aktyvumo metu. Pastebėta, kad šių debesų aktyvumas didžiausias yra Saulės minimumo metu, o mažiausias tuomet kai Saulė pasiekia savo aktyvumo maksimumą.
Sidabriškieji debesys. „Wikimedia“ nuotr.
Dar viena savybė kuria pasižymi sidabriškieji debesys yra jų skaidrumas. Nakties danguje pro šiuos debesis galima stebėti žvaigždes, jos tiesiog persišviečia pro šių paslaptingų debesų sluoksnį, kuris yra labai plonas ir optiškai skaidrus. Labai maži ledo kristalėliai neturi savybės uždengti netoliese esančio šviesulio, tad jis puikiai regimas. Šių debesų forma dažniausiai primena plunksninius debesis, bet gana dažnai pasitaiko banguojančių bei primenančių jūros dugno reljefinę struktūrą ar raibuliuojantį vandenį.
Pagal savo formą ir struktūrą šie debesys skirstomi į šiuos tipus: šydo, juostinius, bangų ir sūkurinius ir registruojami fotografiniu būdu. Kasmet sidabriškųjų debesų sezono metu vykdomi modernūs fotografiniai stebėjimai, kurie atveria naujas galimybes dar geriau pažinti šį gamtos reiškinį, ir suvienijus astronomijos mėgėjų ir profesionalių astronomų pastangas yra įsteigtas antžeminis sidabriškųjų debesų stebėjimo ir fotografavimo tinklas.
