Pažinčių programėlės: tikri ir tariami pavojai

Išmaniosios programėlės palengvina susipažinimą, nes žmogus iš karto žino, ar kitam patinka, ir panaikinamas socialinis nerimas, sako psichoterapeutas Dainius Jakučionis. Tos pačios nuomonės laikosi ir aktyvus programėlės „Tinder“ vartotojas Linas Valiukas, kurio nuomone, programėlė tėra pirmoji pažinties kartelė.

„Tinder“ veikia kaip pirmoji kartelė – mergina kitame laido gale parodė neįpareigojantį susidomėjimą manimi. Tai reiškia, kad galiu kažką su tuo faktu daryti. Niekas tame „Tinder“ neužsibendrauja – kvieti žmogų pavalgyti, papietauti, kažką nuveikti. Po „Tinder“ eini bendrauti realiai. Programėlės tikslas – kuo greičiau išjungti virtualų bendravimą“, – LRT RADIJO laidoje „Kita tema“ sako L. Valiukas.

Pašnekovai vis dėlto perspėja, kad atsargumo priemonių, naudojantis išmaniosiomis pažinčių programėlėmis, reikėtų imtis, nes jos gali sukelti priklausomybę ar netgi kelti grėsmę sveikatai bei gyvybei. Nepaisant to, internetinės svetainės flirtas.lt rinkodaros vadovas Audrius Vrubliauskas įsitikinęs – greitai Lietuvoje susipažinti tokiu būdu bus visiškai normalu.

Programėlės tinkamos ir ilgalaikiams, ir trumpalaikiams santykiams

Anot A. Vrubliausko, sureikšminti vienos programėlės „Tinder“ nereikėtų, nes jos naudojamas principas – senas. Jis atkreipia dėmesį, kad ir socialinis tinklas „Facebook“ iš pradžių veikė kaip pažinčių svetainė, kurioje buvo galima įvertinti, ar žmogus tau patinka, ar ne.

Jam antrina D. Jakučionis, kuris tvirtina, kad tokių programėlių, kaip „Tinder“, nereikėtų vertinti neigiamai. Jo teigimu, žmonės, besinaudojantys išmaniosiomis pažinčių programėlėmis nebūtinai ieško trumpalaikių santykių. „Jeigu žmogus ieško trumpalaikių santykių, tai „Tinder“ tam tinkama.

Jeigu jis ieško ilgalaikių santykių, manau, ši programėlė taip pat gali būti tam tinkama. Mokslininkai nustatė, kad, norint susirasti partnerį, reikia praeiti išbandymų kelią. Greiti ar akli pasimatymai gali būti būdai, kurių galima imtis. „Tinder“ turbūt irgi gali būti elementu. Viskas priklauso nuo to, koks žmogus naudoja, kokio amžiaus ir kokius tikslus turi“, – tvirtina D. Jakučionis.

Poros rinkimąsi programėlėje prilygina automobilio pirkimui

Psichoterapeutas nesutinka, kad tokios programėlės skatina kurti trumpalaikius santykius, bet pripažįsta, kad jos gali sukurti pagundą greitai pereiti prie kito žmogaus, nes sumažinama rizika jaustis atstumtam. Jo aiškinimu, bandant užkalbinti žmogų realybėje, niekada negali žinoti, ar jam patinki, ar ne, todėl rizika būti atstumtam yra didesnė.

„Atsiranda socialinis nerimas, nežinomybė. [...] Virtualiame bendravime, jeigu žmogus parašė, kad tu jam nepatinki, gali ieškoti toliau. Tai gali skatinti vartojimo kultūrą, nes tai ir yra tam tikras vartojimas – nežinome, koks yra žmogus, žiūrime tik į jo išvaizdą – jei mums patinka ar nepatinka jos ar jo akys, mes ją arba jį pasirenkame arba ne. Tai yra tas pats, kaip pirkti automobilį, nes jis yra gražus“, – teigiamus ir neigiamus aspektus vardija D. Jakučionis.

Pasak aktyvaus „Tinder“ naudotojo programuotojo L. Valiuko, kokie santykiai užsimezga tarp programėlės vartotojų priklauso nuo to, kas ko ieško. „Jeigu tas žmogus ieško arba aš pats ieškau trumpalaikių santykių, tai vis tiek tuos santykius kažkokiu būdu rasiu: bare, „Tinder“ ar kažkur kitur. Tai tiesiog yra medija, kurią galima panaudoti. Abiems pusėms tai yra paprasčiau. Abi pusės neturi laiko, komunikacija greitėja“, – sako L. Valiukas.

Programėlės išpopuliarėjo tarp paauglių ir smurtautojų

D. Jakučionis pabrėžia, kad galvoti, jog pažinčių programėlės pavojingos moterims, nes jos linkusios prisirišti, – per daug šabloniška. Anot jo, pasimatymai ir santykiai tiek pat reikšmingi abiejų lyčių atstovams, todėl klaidinga manyti, kad vyrai nėra prieraišūs.

„Žinoma, išimtis taikoma, jeigu tai yra žmonės, kurie vienas kitam nepatiko ir jie susitikinėjo dėl kitų priežasčių. Pavojus galbūt kyla kitoje srityje, pavyzdžiui, dėl smurtinių atvejų. Nežinau, kiek tai galėjo būti ar buvo Lietuvoje, bet Amerikoje ši programa labiausiai išpopuliarėjo tarp paauglių ir smurtautojų“, – pastebi psichoterapeutas.

Jis mano, kad Lietuvoje žmonės nėra linkę paleistuvauti taip, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), todėl pastaroje šalyje, atsiradus pažinčių programėlėms, padaugėjo seksualinės, emocinės, psichologinės prievartos atvejų. „Moterims ši rizika yra didesnė vien dėl to, kad vyrai dažniau vaizduoja stipresnę lytį ir yra fiziškai stipresni. Dėl to moteris gali nukentėti“, – atkreipia dėmesį D. Jakučionis.

Nors su tuo nesutinka A. Vrubliauskas, kuris mano, kad smurto dėl programėlių padaugėti neturėtų, psichoterapeutas tvirtina, kad su smurtu dažniausiai susidurdavo paaugliai, nes suaugusieji sugebėdavo atsirinkti, kad bendrauja su grėsmę keliančiu žmogumi.

Požiūriui į pažinčių programėles prognozuoja lūžį

A. Vrubliauskas pastebi, kad internetinės pažintys ir pažinčių programėlės Lietuvoje yra savotiškas tabu. Jo tvirtinimu, neretai žmonės jas suvokia kaip iškrypimą arba mano, kad tokiomis programėlėmis naudojasi tik tie, kurie ieško trumpalaikių santykių.

„Taip buvo ir Vakaruose, JAV – prieš aštuonerius metus internetinės pažintys buvo tabu ir visi į tai žiūrėjo skeptiškai. Žmonių galvose tai pasikeitė labai greitai – per dvejus metus. Lietuvoje taip pat buvo su „Facebook“ – prieš penkerius metus ar daugiau visi sakydavo, kad „Facebook“ yra vaikų socialinis tinklas“, – primena A. Vrubliauskas.

Jo įsitikinimu, ir Lietuvos visuomenėje įvyks lūžis, kai virtualios pažintys taps visiškai įprastos. A. Vrubliauskui pritaria D. Jakučionis, kuris tvirtina, kad pažinčių programėlės vertinamos dviprasmiškai, nes mūsų visuomenėje tai tiesiog yra naujovė.

„Kaip ir kiekvienas naujas dalykas, jis vieniems kelia baimę, nerimą, o kitiems tai – naujovė, kurią verta išbandyti. Aš asmeniškai nesinaudoju „Tinder“ ir nekilo noras parsisiųsti šią programėlę. Manau, kad tai priklauso nuo žmogaus“, – teigia D. Jakučionis.

Psichoterapeutas: priklausomybė nuo programėlių – reta

D. Jakučionis tikina – manyti, kad gali atsirasti priklausomybė nuo pažinčių programėlės, nėra visiškai teisinga. Jo aiškinimu, tokios programėlės neturi savybių, kurios paprastai sukelia priklausomybę. „Turėtų būti noras tame dalyvauti, turėti veiklą, kuri sudomina, ir už tai gauti atpildą. [...] Turbūt „Tinder“ turi tokią savybę. Galbūt žmonės jaučia malonumą, „swipe‘indami“ į vieną arba kitą pusę, bet šio veiksmo tikslas – kitoks“, – akcentuoja D. Jakučionis.

Jo pastebėjimu, žmonės tai daro ne dėl to, kad pajustų malonumą, naudodamiesi programėle, bet kad susirastų porą. Psichoterapeutas sutinka, kad naudojimasis internetu, programėlėmis ar mobiliuoju telefonu gali sukelti priklausomybę, bet tai – reti atvejai. Lengviausia išsivysčiusią priklausomybę atpažinti, pabuvus be daikto ar veiksmo, kuris tą priklausomybę sukelia. Tuomet žmogui atsiranda abstinencijos sindromas, jis jaučia nerimą.

L. Valiukas taip pat tvirtina, kad programėles naudojantys žmonės paprastai turi tikslą susirasti žmogų, su kuriuo galėtų susitikti, todėl pačioje programėlėje neužsibūna labai ilgai. „Tinder“ veikia kaip pirmoji kartelė – mergina kitame laido gale parodė neįpareigojantį susidomėjimą manimi. Tai reiškia, kad galiu kažką su tuo faktu daryti. Niekas tame „Tinder“ neužsibendrauja – kvieti žmogų pavalgyti, papietauti, kažką nuveikti. Po „Tinder“ eini bendrauti realiai. Programėlės tikslas – kuo greičiau išjungti virtualų bendravimą“, – sako L. Valiukas.

Jam antrina ir A. Vrubliauskas. Jo teigimu, jaunoji karta, skirtingai nei yra manoma, nėra įgudusi bendrauti tik virtualiai. Dažnai jauni žmonės, pašnekovo tikinimu, mėgsta intensyviai bendrauti realiai, todėl programėlę jie stengiasi palikti kuo greičiau.